Radybos

Kaip keista - radau savo laimę ant kelio -
Lyg tiems, kas čia vaikšto, tos laimės nereikia.
Žiema. Vakarėjo. Mes buvom sušalę,
Sutrikę lemenome sakinius paikus.

Paskui revizavome atsargas ilgesio
Ir gniaužt nė nemanėme savo smalsumo.
Tada supratau - tartum saulė sušildysi
Nuo drebulio menko betirtantį kūną,

Tada pajutau, kaip aš trokštu išgirsti
Į glėbį įsprūdusi tvaskančius tvinksnius,
Visom prasmėmis kad esu jau prisirpusi -
Jei siektum, galėtum kaip uogą nuskinti.

Primerkei akis, prigesindamas žiburius
Ir aš nuėjau, sutramdydama geismą.
Bridau per pusnis jau girdėdama vyturius,
Atradusi meilę ir laimę. Ne keista?

Paskui sąmoningai ieškojome progų
Pabūt, pakalbėt, susiliesti nors pirštais,
Kol tu nusiskynei man tartum uogą,
Nes aš ant to kelio buvau tau prisirpus.
Nijolena