– Tave aš pamilau, šventasis dievų tarne.
Ilgai kovojau su jausmais, nesugebėjau
Išbraukti juos. Kalta, tik leisk gyventi... Varnos
Būriu praskrido virš galvos. Pradėjo

Bangos kilti. Nerimsta ežeras pabalęs.
– Bėda ir tau, ir man, visoms. Todėl teks mirti, –
Būriu sušoko gilumon. Prieš dievų galią
Sunku kovot. – Laikyk, neleiski jai panirti, –

Įsakė Fricui vadas. Spėjo nusitverti.
Drabužiai plyšo. Iš bangų ištraukė gyvą.
Pamatė jos akis. Išgelbėt buvo verta...
– Turėsi vest į Vorutą, – sutiko. Dyvai!

Suspaudė širdį, užvirė net Frico kraujas.
Atkeršyt... Kaip? Išgelbėt nevalios mergelės...
Dabar įsakymu magistro jie keliauja,
Kartu su jais ir vaidilutė. Mintys velias,

Jisai vis mąsto, kaip gi nuo „ savų“ pabėgti?
Atkeršyti už blogį, kaip padėti šaliai?
Ilgai kelionė tęsias. Nepadės čia pyktis.
– Šunie, sakyk savam magistrui – laikas, gali

Daryti poilsį. Iš ryto vėl žygiuosim, –
Suspindo panieka jos akyse, bet Fricas
Atliko savo pareigą. Jau vakaruose
Saulutė leidžias. Ryt išauš vėl naujas rytas...

– Kokia vieta čionai? – Šiauliai, – vedlė prabilo.
– Patikrink jos žodžius. Paklausk, o kur Šventoji?
Ranka į vakarus pamojo ir  nutilus,
Prisėdo pailsėt. – Tikrai, ji nemeluoja, –

Apsidžiaugė magistras. – Atitinka viskas,
Teisingai einam. Vyskupas Rygoj dar sakė –
Pilis į vakarus nuo upės, – saulės blyksnis
Nubėgo ežero paviršium, lyg patrakęs

Spindėt suskubo balose aplink laukymę.
Keista vieta. Čionai taip tuščia. Miręs kaimas,
Neloja šunys, tuštuma. Kiek sunerimęs,
Pakviesti Fricą liepė: – Eik, atvesk tą damą,

Tiktai uždėk vienuolės rūbą. Paskubėki...
Paklausk, kas ji tokia? Ar žino trumpą kelią?
– Vida aš. Jus nuvesiu saugiai. Eisiu prieky.
– Pakrikštysiu tave, laukine tu mergele...

Išgirdęs vardą šį, net sudrebėjo Fricas.
Juk tokios artimos jam šitos gražios akys!
– Apgausi, teks tave pakart, nuves mus kitos...
Dabar paliki mus, – nuo grožio jos apakęs

Magistras liepė Fricui. Apkabinti puolė
Juodais vienuolės rūbais vilkinčios pagonės.
Išėjo jis laukan. Savo nagus gražuolė
Kovon kaip mat paleido... Kilo triukšmas... Kloniu

Visu greičiu link palapinės grafas jojo
Kartu su riteriu, sukaitę ir uždūsę.
– Magistras kur? – Čia palapinėj ir pakolei
Užimtas bus, neleisiu nieko, kaltas būsiu.

Nudžiugo Fricas – kaip laiku šita pagalba!
Atvykėliai, išgirdo, šaukt pradėjo garsiai:
– Apsupo mus! Šitam puve paliksim galvas!
Aplink lietuviai! Išduoti! Siauri tik vartai

Teliko mums ir tie į pelkę veda tiesiai...
Suglumo vadas kiek. Gal nepažins pagonės?
– Magistre, paskubėk. Vėliau nebesuspėsim...
Daryk ką nors! – Šarvus man, žirgą! Mano ponai,

Tuojau einu. Paklausk jos, Fricai, negi tyčia
Lietuviams užvedė? – visu balsu jis klykė.
– Kapok, šunie, tai mano kerštas. Mūsų gryčias
Sudeginai, išniekinai šventovę. Likę

Gyvieji atpildu gyvens, prakeikę krikštą.
Gyvi kol būsim, ginsimės, – numetus rūbą,
Pati priėjo prie magistro. Tokį ryžtą
Pamatė Fricas pirmą kart. Įpykęs, grubų

Pasigriebė jis rimbą, kirto kur papuolė:
– Galva man atsakysi, saugok! Greit sugrįšiu, –
Išbėgo taręs Fricui. Jau lietuviai puola,
Vėlu ką nors pakeisti. Mūšį jis prakišęs...

Beliko gintis. „Prakeikta Vida – pagonė...“ –  
Mintis supynė. Vadas Volkevinas drąsiai
Pirmyn į kovą veržėsi, tik pelkės godžios
Neleido pajudėt, kiekvienam žingsny graso

Praryti su viskuo. Imtis ši žūtbūtinė.
Negelbsti net šventieji. Siaučia nuožmios kovos.
Išliks kas? Žus? Kariai lietuviai aršiai gina
Žemes tėvų. Čia jų namai, kapai, šventovės...