Provincijos aistros
VEIKĖJAI:
Jurgis Skiedrelė – verslininkas.
Lina darbininkė – sekretorė.
Birutė – Julijos sesuo – katechetė.
Alma – mokytoja, ekstrasensė, parapsichologė.
Loreta - stambi ūkininkė
Laima - turgaus prekybininkė.
Reda - šiaip intelektuali asmenybė.
Julija – kalbanti siela.
Rugilė – Laimos dukra.
I veiksmas
Visai padorus provincijos miestelio namo svetainės kambarys. Į kambarį suguža ramiai besišnekučiuojančių moterų būrelis. Visos susėda prie stalo, užsikaičia arbatos, pasistato vyno butelį… Prasideda pokalbis.
Alma. Aš vis dar negaliu patikėti. Ar ji jau nepa-vojinga?
Birutė. Gera buvo velionė. Pradėkime atsisveiki-nimo vakarėlį.
Alma. Tau pradėti, tau pirmenybė, tau pirmajai ji vyrą nuviliojo, vienintelei seseriai. Tik aš vis dar neįsi-tikinusi jog ji mirė.
Julijos siela. (ji ateina iš už užuolaidos) Aš esu Julija, tiksliau kas iš jos liko geriausio. Gerai, kad vėl nedraudžiama tikėti pomirtiniu gyvenimu, kitaip netu-rėčiau aš čia žodžio, drybsočiau lyg koks čiužinys. Jūs net nenutuokiate. Siela dar kūne laikosi ir skausmą aš dar šiek tiek jaučiu, o jos dar, matote, tikrina, bado, žnaibo, duria su smeigtuku – sadistės!
Birutė. Jau tokios draugės mes su velione buvo-me, tokios drauges. Visur pamenu, kartu ir į mokyklą, ir į šokius, ir vaikinai tie patys į mus žiūrėjo... Tiesa, visi į ją... man jau kas likdavo. Iš to, kas likdavo tekdavo ir pasirinkti. Tik Povilas vien į mane žiūrėjo... Tik jis – mano vienintelis.
Loreta. Niekuo negeresnis tas tavo Povilas. Toks pats kuilys, kaip ir kiti. Kas jau iš jo ir liko: visai pavažiavo jam protelis, kaip ir tau: Dievo karvytė tu ka-techetine. Na, aiškiai, pora kaip tvora, vienas dabar pranciškonų vienuolyne atgailauja, romaną apie savo nuodėmes rašo, kita – vaikučius mokykloje velniais ir šėtonais gąsdina. Gerai dar, kad jie šiais laikais nieko nebijo. Ne gyventojas tavasis šioje žemėje, pamatysi. Džiūsta jis dėl Julijos ir dabar... Pasiims jinai jį kartu. Ji jau tokia – kas buvo jos nepaleis.
Birutė. Tai jau geriau, negu su pienburniu samdi-niu gyventi, kai gyvas vyras šalimais, kitame kambaryje, atseit, miega. Gal ne šėtono pinklėse tu esi?
Laima. Palaukite, šarkos, telefonas skamba.
Loreta. Tikriausiai iš pragaro skambina. Paklausk
kiek ten pėdkelnės kainuoja?
Laima. Ne, tai mano vyras Zigmas, klausia, kada bus galima ateiti atsisveikinti.
Reda. Pasakyk, šiandien mergvakaris. Rytoj galės prie meilužės verkti, karstą nešti ir panašiai. O šiandien mums didelė diena, todėl šalin barnius ir kieno eilė de-klamuoti. Ar tikrai ji jau mirusi?
Loreta. Tikrai, tikrai, štai aš jai, kai niekas nema-tė, kad įžnybiau, net neaiktelėjo karste, tai stiprybė.
Laima. (Tyliai salės pusėn) Žemdirbė šiaudinė. Tik fotografuotis su valdžios atstovais arime ir moka, o į že-mę rankas kiša tik simboliškai, štai, pažiūrėkite su kokiu šventu jauduliu aš imu gimtosios žemės grumstelius prieš korespondento foto objektyvą. Tfu, apsimetėlė. Jos visi daržai to snargliaus Alfonso klyne auga.
Alma. Apie mirusius arba gerai, arba nieko. Kai velionė pradėjo su mano Vytautu “darbo reikalais” prie ežerų važinėti, kiek kartų jos prašiau: “Julija, išeik vaka-rais pasivaikščioti. Gal koks girtas vairuotojas perva-žiuos”. Dešimt metų reikėjo laukti. Jau ir Vytautas į Ru-sija uždarbiauti išvažiavo, kažkokią Katią susirado. Sako negrįšiąs. Sako, prieš žmoniją nenusikaltęs, niekšas. Kas galėjo patikėti, kad jos širdis silpna. Tokia širdis!
Julijos šešėlis. Kokia širdis? Kaip ir visų, tik gal meilės joje buvo daugiau. Ji negalėjo gyventi be meilės. Kaip varpas be bažnyčios, kaip paukštis be oro, jūra be krantų, vėjas be medžių lapų. Taip ir aš. Ar aš kalta, kad tiek daug jos tilpo manyje? Ką aš iš jūsų pasiėmiau – įvardinkite? Ar jūs tai turėjote, ko taip gailitės praradę?
Laima. Anokia čia tavo poezija, Alma. Kai Juli-ja mano Zigmą išmainė į Loretos Petrą – pati girdėjau.
– Zigmai, Zigmai – suokė. – Pats žinai, Petras man viršininkas, nesijaudink, jis senesnis už tave. Nieko tarp mūsų nebus”. O po savaitės vėl girdėjau: Zigmai, o Petras tai vyras dar, “oho”. Net man patiko. Zigmui in-farktas, vos išslaugiau.
Loreta. Tai kam slaugei, jei jau nemylėjai?
Laima. Kokia meilė po tokios išdavystės?
Loreta. Nekabink tu čia mums ant ausų makaro-nų. Visos žinome, su tuo kuilių partkomo vairuotojų, trankeisi. Kas jo nežino. Pati girdėjau, ne viena gyrėsi, koks jis patinas.
Laima. Į save pasižiūrėk. Samdiniams algos ne-moki. Dar tyčiojies iš jų. Pas ką mūsų miestelio vargšelė, na to, Barmalėjaus latrelio, dukra visus metus dirbo? Sa-kysi ne pas tave? Grįžta retkarčiais namo ir džiaugiasi: “Teta, aš jau 1000 litų uždirbau, šeimininkė sakė. Teta, pas mane šeimininkė, mūsų darbininkus siunčia skolin-tis”. – Tai ar paskolini, – paklausdavau? “Ką jūs, aš jų dar negavau, bet galiu nesijaudinti, taip šeimininkė sakė, per Kalėdas gausiu”. Žinau, kaip ji gavo, visus metus tau karves nemokamai melžus. Kaip ir tie, kurie skolinosi ar ne? Kraugerė tu kapitalistinė.
Loreta . Tylėtum jau, pabaisa raudonoji. Pati juk bizniu užsiimi. Kaip jūs ten, gariūnėliuose, tokie sąži-ningi ir prasimaitinate žioplių negaudydami, savo fuflia-kus iškišdami. Prisimink, buvusi profsąjungos lydere so-vietinius laikus. Kur norėjau, ten važinėjai. Dabar mūsų eilė gyventi.
Sesuo Birutė. Nežinau turbūt iškarksėjau aš savo mylimai seseriai mirtį. Vis į sanatorijas ji važiuodavo. Kokio velnio, klausdavau, tu vis po tuos kurortus tran-kaisi. Atsakydavo, kad purvo vonios jai padedančios. Tai tada aš jai pratintis prie žemelės palinkėjau. Dieve, at-leisk man nusidėjėlei. Atleisk man, sesute! Negeros ma-no mintys buvo.
Reda. Dabar tai ir aš, atseit, ūkininkė. Nors gyvenu nesiskundžiu, jei ne ta slenkanti per nervus depresija, visai laiminga būčiau. Nepykstu aš ant Julijos. Kai dirbau sostinės centrinio gastronomo mėsos skyriuje, ne su tokiomis asmenybėmis “Palangos” restorane bendravau. O Juozas, na ką jis vargšelis: nei jis žinojo kas filme “ Dviese Mieste “ atliko pagrindinius vaidmenys, nei ką F. Sagan apie saulės spindulį vandens stiklinėje rašė. Tiesą sakant, vandenį tai jis iš viso niekino. Man dabar svarbiausia grupę gauti. O biznis – ką jūs apie biznį nusimanot? Aš ir dabar, kai guliu Žiegždriuose, sugebu kontrabandines cigaretes po 30 centų pardavinėti. Tiesa sakant, aš čia iš jūsų esu vienin-telė laisva. Neturiu jau Juozo, sudegė per meilę degtinėje. Anądien įdėjau skelbimą į laikraštį. Į tą skyrelį “Ateik širdele”.
Loreta. Tu? skelbimą?!.. Tai tau atrodo, jog dar kažkas ant tavęs užkibs. Visi juk žino, jog esi paplaukus. O tavo širdis – tai už mano ūkį platesnė.
Reda. (ramiai) Į save pasižiūrėk. Nei kūno, nei odos, tik kaulai. Parašiau dar, kad jauna.
Birutė. Pasigėdyk – jauna. Lyg aš tavo kritinio amžiaus nežinočiau.
Reda. O ko čia smulkintis. Vis tiek visi vyrai 20 metų jaunesnės ieško. Tai gal, sakau, nelabai ir nustebs tokią jauną ir gracingą bendraamžę pamatę. Kai aš einu gatve, tai visi vairuotojai man iš paskos signalizuoja. To-kios kojos mano dailios, kaip aštuoniolikmetės.
Laima. Ko nesakai, kas būna, kai iš priekio jie ta-ve apžiūri. Ir iš viso, kodėl tu ne šaligatviais vaikštai? Jie pypsi, nes nežino kokį manevrą tu atliksi, į kurią puse tu pasiduosi. Ką, užmiršai, kaip ant tavęs maniškis užva-žiavo? Priekinį stiklą mums išdaužei nevėkšla tu. Tavo laimė, kad jis girtas buvo!.. Būtum mokėjusi stenėdama už remontą. Mums dar reikėjo tavo gydymą apmokėti, kad nesiskustum. Och ir aferistė tu po to.
Alma. Baikite, moterys. Juk mes kultūringos. Ir diena pasakyčiau neeilinė. Ką tik velionė, vos visoms ne giminę, aplankėme. Visos juk šiokius tokius mokslus baigėme.
Reda. Svarbu ne mokslas, o erudicija. Štai tu –literatūros mokytoja, o nežinai, ką apie spindulį vandens stiklinėje F. Sagan parašė.
Alma. Reda, būk tu ramesnė. Juk mes draugės. Geriau patartum, kaip man panašų skelbimą rašyti? Juk aš kaip ir gyvanašlė.
Loreta. Ir aš galiu patarti. Tik nerašyk jokių ten savo sentimentalių, dvasinių ten paistalų, kaip tu mėgsti. O tai susirasi kokį individą, kuris yra ne lytis, o specialy-bė – visą gyvenimą maitinsi ir rengsi. Rašyk kaip Reda, kad esi jauna, turi visus dantis ir būtinai krūtinės apimtį nurodyk. Vyrus materija, pagrinde, domina. Paskui jau charakteris ir jausmai.
Alma. Na, kad jauna, tai dar tiek to. O kad liekna, tai kaip aš besilaikiau tos dietos “ Valgydama lieknėju”, tik 2 kg. numečiau. Kur čia sulieknėsi, kai tokie nervai, man ir dabar labai valgyti norisi. (nuliūsta)
Laima. Niekai. Jeigu orą įtraukus, pilvas pro krū-tinę dar šiek tiek matosi, reiškia, liekna.
Birutė. Žinote, ir aš rašysiu. Jau tiek metų be vy-ro. O dabar iš viso jo nėra. Atgailauja, matote. Šėtonas: apie savo didžiąją nuodėmę romaną, užsidaręs pranciš-konų vienuolyne rašo. Kaifuoja, kaip dabar jaunimas sa-ko, savo prisiminimuose. Faktiškai, aš laisva: juk šliubo tai mes nebuvome paėmę.
Loreta. Kaip tu, tokia pamaldi Dievo karvytė, ka-techetė ir be šliubo gyvenai?
Alma. Nepristokit jūs prie moters. Gal užmiršote, juk ji komjaunimo instruktore dirbo. Kur ten kitus sekdama, kad to šliūbo, neduok Dieve, kas nepaimtų, pati slapta galėsi pagal Dievo įstatymus vesti.
Visos. Ir aš, ir aš rašysiu. Gal koks užsienietis žmonos ieško.
Birutė. Tu, Laima, tai ar ne per daug skubi? Juk tavasis Zigmas, tai kiekvieną minutę čia gali užeiti.
Laima. Nebijok, aš jį už jo griekus juodam kūne laikau. O be to, mes juk pavardžių neminėsime.
Loreta. Vyras ne pečius, pasislinks. Aš jam už tą nuodėmę su Julija dar neatleidau. Och, aš jam dar keršy-siu. Och, keršysiu. Gaila, jis nereaguoja. Lyg musmirių būtų apsiėdęs. Moterų kitų jis nemato... suprantate?.. Jau aš maniau, kad jo sielvartas dėl meilužės, nors dabar ma-ne paguos... dar labiau siutina.
Birutė. Kur jau čia nesuprasi. Kad mane kas nors taip mylėtų.
Alma. Moterys, palaukite. Juk žinote esu ekstra-sensė, domiuosi spiritizmu. Ar norite dar pakalbėti su ve-lione.
Visos. Žinoma norime, mes dar daug ko jai nepa-sakėme.
Alma. Tai pradedame spiritistinį seansą. (visos susėda už stalo, užsidega žvakę, pasideda lėkštute, pade-da rankas. Lėkštutė tuoj pat pradeda skambėti ir judėti. Pasirodo Julijos šmėkla ar siela.)
Birute. Julija, tai tu?
Julijos dvasia. Aš, sese, netoli aš dar nukeliavau. Visą laiką šalia jūsų buvau.
Birutė. Sakyk, sesė, kaip tu galėjai?
Julijos siela. Kodėl tu, kai aš buvau gyva, to manęs nepaklausei? Ko tylėjai? Dešimt metų juk nekalbėjome. Atleisk man dabar, jai gali, nors ne mirusiems reikėtų atsiprašinėti. Visos man atleiskite. Aš ieškojau muzikos savo sielai. Aš be jos negalėjau gyventi ir rizikavau, ir nusivildavau.
Ar tu žinai, sese, kaip groja siela? Ar kas nors iš jūsų yra išgirdęs, kaip ji groja? Ji sruvena iš akių į akis tyloje. Tu skęsti tame šaltinyje, kuris be dugno. Taip skamba vidinė muzika, kai mylėti pradedi. Juk jūs bijojo-te mylėti? Tai pavojinga, ar ne? Kaip iškeisti tai, kas pa-stovu, į tai kas nesugaunama, kaip vėjas? Ar nuodėmė – jei aš nebijojau mylėti. Jei aš už jus ne mažiau ir kentė-jau, ieškodama meilės.
Loreta. Aš dabar klausiu.
Laima. Ne, aš. Tu ne ką už ją geresnė. Vyras vie-name namo gale, tu su savo Alfonsėliu – kitame. Net ir Julija šitaip nedarė.
Birutė. Teisybė. Skelbimą ji dar matote nori duo-ti. Ir taip haremą turi, Sadoma ir Hamora vienoje vietoje ir paleistuvavimas su pacanais.
Julijos dvasia. Atsakysiu visoms. Kai meilė ateis, jūs nepajusite. Jūs net nežinosite, kad einate į ją gilyn, kaip drugelis lekiantis prie gėlės, kaip lengvas vėjas pro žydinčias šakas, nusinešantis jų svaigųjį kvapą. Kaip diena, kuri greit praeina, tik saulėlydis dar vis raudonuoja malonumo varsomis atmintyje. Ir vyras, gražus kaip Narcizas, bet mylintis ne save, o mane, stiprus kaip uola ir nenumaldomai norintis dalintis ... dalintis tuo ko iš viso nėra, ir ko tiek daug, ir kas niekam nepriklauso, nes tik atiduodant egzistuoja. Ką jūs žadate atiduoti? Tai ko niekuomet ir neturėjote? Ar iš viso jūs žadate duoti?..
Įeina Almos dukra Rugilė. Mama tu dar čia. Tėtis labai supykęs. Žada ateiti. Nepriima jis tavojo ultimatumo skirtis. Sako, neleis tau dalyvauti konkurse.
Kokiame konkurse? Visos susidomi.
Rugilė. Jūs ką vietinių laikraščių neskaitote? Mūsų lentpjūvės direktorius: lietuvis iš Vokietijos, Jur-gis Skiedrelė, pasiskelbė žmonos ieškąs. Nuo keturiasde-šimt ir žemiau galima siūlytis. Aišku, jis nepasiskelbė, kad užsienietis. Bet juk pas mus viskas žinoma. Pirmoji tai žurnalistė, kurį tą skelbimą priėmė, sakėsi eisianti.
Loreta. Nieko sau, juk jai jau virš 70 metų, ji dar prie Stalino tame laikraštyje dirbo. Jeigu tokios gali, tai ir aš nebūsiu paskutine kvailė.
Sesuo Birutė. Dievo pabijok. Juk ir taip haremą laikai.
Loreta. Nesijaudink. Nepavydėk. Sesuo tavo, amžinatilsį, ir už tave turbūt atsimylėjo. O mano haremo tu neskaičiuok – susidorosiu.
Visos suskumba skirstytis namo. Pasilieka tik namų šeimininkė Alma ir Julijos šešėlis.
Julijos šešėlis. Kaip greitai jūs mane pamiršote? Kaip greitai suskubote turėti. Neišmeskite taip greitai ir manęs iš žaidimo. Bus visai ne taip, kaip jūs norite. Man iš čia geriau matyti. Meilės keliai nežinome. Ir niekas iš mūsų nepasakys, iš kur ateis tavo gyvenimo draugas.
Antras veiksmas
Medžio apdirbimo fabrikėlio kontora. Apstatymas kuklus. Už stalo sėdi gerai išsilaikęs, maždaug 40 metų amžiaus, vyriškis ir kalbasi telefonu. Kalba su užsienyje ilgai gyvenusio ar gimusio lietuvio akcentu.
Jurgis Skiedrelė. Sakai, Gitanai, kad aš ne laiku ieškau žmonos? Manai, jog be tavęs neišsiversiu? …. Manai, pas mane dabar plūstels moterų sriautas? ….. Man, be abejo, reikia išsaugoti mitą, jog aš nemoku lietuviškai. Kaip tai padaryti? … Taip, ne laiku tu išvykai į Belorusijos miškus medienos. Tik neatvežk vėl su kulkomis iš kokio nors karinio poligono. Prisimeni, kiek peilius galandome! Kas gali mūsų firmoje mokėti angliškai? …. Atraižų rūšiuotoja Lina! … Ji su aukštuoju mokslu!.. socialinė darbuotoja, baigus V. Didžiojo universitetą! …. Gerai, viskas aišku. Žiūrėk, ten negerk ir nesistenk manęs apmulkinti, nes vėl važiuosi į Vokietiją uždarbiauti. Vadybininku dirbti, manau dar nenusibodo? …. Svarbiausia žiūrėk, kad mediena būtų be kulkų, nes tu sau biznio nepasidaręs nenurimsti. (padeda ragelį, prieina prie durų ir šaukia)
Lina!!!
Į kabinetą uždususi atskuba Lina. Ji su darbiniais drabužiais, gali būti šiek tiek aplipusi skiedromis.
Lina. Šefe, jūs kvietėte?
Jurgis. Taip, kviečiau. Man reikia jūsų paslaugų.
Lina. Jūs neblogai kalbate lietuviškai.
Jurgis. Vokietijoje baigiau vasario 16 –osios gimnaziją. Lietuviškai beveik čia nekalbu, nes to reikalauja biznio interesai. Suprantate, kol verčia, gali pagalvoti, be to išgirsti labai naudingos informacijos, kurios kitaip neišgirstum, nei iš biznio partnerių, nei iš savo darbininkų. Turiu viltį, kad jūs tai laikysite paslaptyje.
Lina. (padarius pauzę) Taip, aišku.
Jurgis. Supratau. Laikinai jus apiforminsime sekretore ir padidinsiu atlyginimą. Ar tai atitinka jūsų lūkesčius?
Lina. Būsiu atvira. Svajoju išvykti į užsienį, ten susirasti darbo, vėliau gal pavyks įsidarbinti pagal specialybę, pagaliau ištekėti. Ką daugiau gali mergina mūsų giminių valstybėje, jeigu ji neturi jokios protekcijos, jos tėvai uždirba minimumą arba bedarbiai. Dokumentai sutvarkyti, laukiu iškvietimo ir dirbu pas jus.
Jurgis. Liūdna, bet tai tiesa. Tačiau mūsų laukia labai delikatus darbas. Pas mane po pusvalandžio ateis labai įdomios interesantės, ar jūs negalėtumėte, na, kaip čia jums delikačiau pasakius, šiek tiek pakeisti savo išvaizdą, paskui gal dar spėtume aptarti tai, ką mes čia veiksime. Beje, jūs dirbate kompiuteriu?
Lina. Jokių problemų. Moku dar ir rusiškai kalbėti, jeigu prireiks. Mano garderobas kabo poilsio kambaryje. Po kelių minučių aš būsiu jūsų kabinete. (išeina)
Jurgis. Kaip tie Lietuvos lietuviai mėgsta tą rusų kalbą? Pastoviai girdžiu iš savo darbininkų. Kai ką Gitanas išvertė. Na, nuostabu. Pasirodo, jiems nuovargis pas mane dirbant ir lytinis aktas – tai vienodos vertybės. Sako, jog mano staklės juos mirtinai užmylėjo. Jeigu jie jaučia tokį didelį malonumą pas mane dirbdami, reikėtų atlyginimą sumažinti arba visai nemokėti. Negaliu. Esu užsienietis, turiu gerbti šalies įstatymus.
Arba vėl, aiškina, ir dar su pykčiu, jog mylėjosi su mano staklių diskiniu pjūklu ir dar mylėsis jį begaląsdamas, jeigu tas mulkis Gitanas, veš medieną su kulkomis iš Belorusijos. Mane vadina krienu. Sako, krienai su juo ir dar priduria, jog aš esu lengvo elgesio moteris. Kažin ar teisingai tas Gitanas verčia? Koks aš daržovė? Kokia lengvo elgesio moteris? Aš normalios seksualios orientacijos. Suktas tas Gitanas, kaip ir jo čigoniškas vardas. Nors dešimt akių ir ausų turėk – vis tiek apmulkins. Todėl ir reikia lietuviškos žmonos, pasitikėti niekuo negalima. Aš juk skaičiau Frank Kruką. Stebisi dar, kodėl lietuviškai nekalbu. Ir nekalbėsiu – turiu turėti kažkokį pranašumą prieš vietinius.
Po dešimt minučių grįžta visai kitaip atrodanti Lina.
Jurgis. (nustebęs ir susidomėjęs) O aš vis spėliojau, kokia čia jauna ir simpatiška dama kasdien pro kontoros langą praeina ir dingsta? Pasirodo, tai buvote jūs! (pauzė).
Lina. Jūs daug ko nepastebite, bet tai būdinga vyrams. Norėčiau sužinoti, ką turėčiau veikti?
Jurgis. Pas mane turbūt jau renkasi moterys, taip sakant, pretendentės į mano širdį.
Lina. Kokios pretendentės? Juk jūs vedęs!.. Žmoną Vokietijoje turite.
Jurgis. Deja jau neturiu. Kol aš čia organizavau biznį, ji susirado kažkokį serbą ar turką ir mes pagaliau išsiskyrėme. Pasakysiu, man tai buvo trauma. Kad jūs žinotumėte, kiek pas mus Vokietijoje tos skyrybos kainuoja, puse kapitalo teko atiduoti ir tai, jei ne geras advokatas, būčiau likęs plikas kaip tilvikas.
Lina. (pakelia rankas išryškindama krūtinę, taisosi plaukus ir kukliai vaikiškai nusišypso šefui). Taip greitai jūs pamiršote savo žmoną, o kur meilės kančios, pavydo priepuoliai.
Jurgis. Jūs lietuviai labai jau sentimentalūs. Tai daugiau buvo verslo interesai, o ne meilė. Be to, jau senai ji man buvo neištikima. Daugiau gal skaudina įžeista ambicija. Na, bet prie reikalo. Aš noriu pasinaudoti jūsų paslaugomis bendraudamas su pretendentėmis. Štai jums klausimai. Jūs pagal juos klausite. Aš tylėsiu iš viso. Kai baigsite pokalbį, pagal pateiktus klausimus galite užduoti klausimus savo nuožiūra. Jūs moteris ir be to geriau žinote vietinius papročius.
Lina. Aš dar mergina.
Jurgis. Atsiprašau. Kvieskite interesantes, jeigu jos jau atėjo.
Prieškambaryje, būriuojasi mums jau pažįstamos moterys. Lina prieina prie durų ir kviečia.
Lina. Prašome užeiti, eilės tvarka.
Pirmoji įsiveržia Reda. Laba diena?.. Morgen ir tegul bus good... Aš čia pagal skelbimą, atėjau į susitikimą, tą prasme!..
Lina. Prašome sėstis. Aš jums pateiksiu klausimus.
Reda. Aš nežinau, ta prasme, aš norėčiau pakalbėti akis į akį, taip sakant...
Lina. Jūs ir kalbatės, galite į mane net nežiūrėti. Aš čia tik kaip techninis darbuotojas – vertėja. Mano šefas, jūsų įdėmiai klauso. Štai jums pirmas klausimas. Koks jūsų amžius?
Reda. Pasakyčiau nelabai korektiškas... Esu dar pakankamai jauna, kad galėčiau atlikti vedybines pareigas!!!
Lina. Mano šefą domina jūsų amžius pagal pasą.
Reda. Nesakysiu. (pauzė) Mano pase įrašyti klaidingi duomenys. Aš penkiais metais pasisendinau, kad sūnaus nepaimtų į frontą. Paskui gimė ketvirtas...
Lina. (nustebus) Apie kokį frontą jūs čia kalbate? Reda. Na, kai lietuvius gaudė, o Landsbergis lie -
pė eiti prie parlamento. Iš tiesų man 38 metai. Kaip jums negėda taip kamantinėti!..
Lina. Sekantys klausimai, kiek turite vaikų ir šeimyninė padėtis beveik aiškūs.
Reda. Esu našlė. Dėl vyro mirties nekalta. Visiškai laisva ir visiškai pasiruošusi atlikinėti vedybines pareigas. Visada buvau pasiruošusi, tiesa sakant.
Lina. Jūsų veiklos pobūdis?
Reda. Esu laisva menininkė, gamtininkė, gėlininkė. Turiu nedidelį ūkelį. Daug skaičiau ir dabar skaitau. Mėgstu žiūrėti serialus ir rimtus filmus. Kažin ar pretendentas į mano širdį žino kas vaidino filme “ Dviese mieste”. Rašau eilėraščius ir tt.
Jurgis. O yes. I know. Žanas Gabenas.
Reda. Koks balsas!?.. Koks išsilavinęs vyriškis?..
Lina. Viskas – pokalbis baigtas. Atsakymas jums bus praneštas. Laukite už durų ir pakvieskite sekančią.
Reda. Kaip baigtas! Kokia prasme? Juk mes dar tik pradėjome?..
Lina. Į visus klausimus, jūs atsakėte, net ir neklausiama. Painformuokite, sekančias pretendentes, dėl susitikimo tvarkos, kad nekiltų nereikalingų problemų. Reda. Eik, tu piemenka. Iš kur tu čia atsiradai. Juk ką tik su mano Arvydėliu, medžiu nuopjovas tampei?..
Lina. Prašau manęs neįžeidinėti. Pakenksite sau, ne man. Mano šefo akyse susidarysite neigiamą įvaizdį. O jums tai turėtų rūpėti?.. Sekanti tegul užeina po 5 minučių.
Reda. Atsiprašau, pupyte. Niekam aš nekenkiu. Visuomet taip išeina – tik sau. Tuoj, tuoj... (išeina atatupsta.)
Jurgis. Aš sužavėtas. Jūs puiki pagalbininkė. (prieina arčiau) Kuo jūs kvepinatės. Mane kažkaip jaudina, jūsų plaukų kvapas.
Lina. (juokiasi) Nieko nuostabaus. Tai jūsų medienos kvapas, sumišęs su jaunos, sveikos ir gerai nusipraususios moters kūno kvapu. Čia nėra jokios egzotikos, jokių ten “ Šanel”, ar dar kokių nors prašmatnybių. Ne mano kišenei... paprastas šampūnas plaukams.
Jurgis. Bet kaip svaigina?
Lina. Neužmirškite šefe, jog aš nesu jūsų susidomėjimo objektas.
Jurgis norėjo kažką pasakyti. Įeina Loreta, sėdasi prie Linos, žiūri į Jurgį, vaiposi stengiasi patikti.
Loreta. Taigi atsakau. Amžius 33 metai, išsiskyrus, stambi ūkininkė. Myliu žemę ir darbą, neturiu žalingų įpročių. Nekenčiu ir netoleruoju paleistuvavimo. Noriu sutikti, rimtą vyriškį. Jo turtinė padėtis, tiesa sakant, manęs nejaudina. Ir taip aišku – ne plikas. Esu aistringa ir karšta moteris, bet save saugau būsimajam. Fizinius duomenis matote. Aišku, kiek leidžia drabužiai. Be jų aš esu žymiai patrauklesnė. Labai mėgstu padėti vargstantiems. Saikingai, žinoma.
Jurgis. No. (Kažką švelniai kužda Linai į ausį) Lina. (susitvardžius) Mano šefas abejoja, ar tikrai
jūsų amžius yra 33 metai? Jis jums daugiau duotų.
Loreta. Metus dalinti, aš atsiprašau, prokurorų ir teisėjų darbas. O mes, jeigu prireiks įrodysime, čia tik technikos ir pinigų klausimas. Žinote, meilė moterį jaunina. Ir jeigu jūsų šefas padarys teisinga sprendimą, jis tuo netruks įsitikinti.
Vėl šefas kažką šnabžda Linai į ausį, pastaroji šypsosi ir nuo jo traukiasi.
Lina. Šefą domina. Ar tik neturėjote, jūs santykių su teisėtvarką?
Loreta. Taip, turėjau ir nesigėdiju. Sovietmečiu užsiiminėjau verslu. Prekiavau džinsais, gaminau ir pardavinėjau samanę. Visą tai dariau norėdama sugriauti tą prakeiktą socializmą. Save laikau rezistente. Nesuprantu, kodėl dar niekas Vyčio kryžiaus nedavė?.. Ateis dar laikas, įrodysime, atsiimsime. Pasakyk, kad tokių kaip aš patriočių dėka, ponas Jurgis dabar turi sąlygas čia pas mus plėtoti savo verslą.
Jurgis. O yes, good. Wery good.
Loreta. O šiaip aš labai tikiuosi laimėti šį konkursą. Prizas labai geras.
Lina. Gerai. Daugiau jums klausimų neturime. Pakvieskite sekančią. (Loreta išdidžiai išeina)
Jurgis. Kuo toliau tuo daugiau jumis žaviuosi...
Lina. (žaismingai) Jūs rimtai man trukdote dirbti. Šnabždate į ausį banalius komplimentus... Žiūrite ne į pretendentes. Juk jums reikia jas įvertinti. Kaip jūs pastebėsite jų privalumus ir trūkumus. O dėl jūsų komplimentų... Figūra gera išlaikau, nes sportuoju. Lankau baseiną – kai pinigų lieka. Nenoriu prasidėti, su bet kuo, suprantate.
Jurgis. Ką princas vis neatjoja?..
Įeina Laima. Good morning.
Jurgis. Good morning.
Laima. Nežinau, gal aš pabandyčiau tiesiogiai bendrauti su žmogumi. Ir labai norėčiau akis į akį ... Dar sovietmečiu ne kartą lankiausi užsienyje, susikalbėti pavykdavo. Paprašyčiau jūsų, taip sakant, asistentę, išeiti.
Jurgis. No.. No
Lina. Gerai tada pradėsime. Klausimai jums aiškūs?
Laima. Taip. Mano amžius 40 metų.
Jurgis. O wery old. Wery old age.
Lina. Tačiau neatrodote už savo koleges vyresne.
Laima. Nemanau, kad melas čia galėtų padėti. Esu išsiskyrusi, verslininkė.
Lina. Kaip išsiskyrusi? Juk jūsų vyras, dabar mūsų turguje prekiauja. Kartu dirbate, ar ne?
Jurgis. O men. Bad men. No!
Laima. Mes, jau 10 metų negyvename kaip vyras su žmona. Skyrybos tik techninis klausimas... Juolab jis man neištikimas. Esu moteris praktiška. Kaip matau jūsų bendraamžė. Gerai išmanau darbo teise, ilgai dirbau profsąjungoje.
Jurgis. Trade union? No! No!!!
Laima. Jūs, ne taip mane supratote. Išmanau verslą ir prekybą. Žinau, kaip mažiau mokėti darbininkams, nenusižengiant mūsų šalies įstatymams. Be to esu simpatiška moteris. Prašome apžiūrėti. (atsistoja) Viskas pas mane yra ir vietoje. Apsinuoginti negaliu, mes ne dviese. Jeigu gausiu neigiamą atsakymą, gal ir reiks pamąstyti apie profsąjungos įkūrimą jūsų firmoje. Viskas pas mane. (išeina)
Jurgis. Taip. Įdomi informacija... Pamąstymui...
Lina. Tai gal jau pasirinkote? Gal nutraukti priėmimą? (akivaizdžiai nuliūsta ir nuleidžia akis).
Jurgis žiūrėdamas į ją. Šypsosi. Ne, tęskime. Patinka, man šis spektaklis.
Įeina Alma, apsižvalgo, užsimerkia, ištiesia rankas į priekį, artinasi.
Alma. Šiame kambaryje, yra labai šviesi, skaidri energija. Iš kur ji sklinda šį šilumą? Čia turėtų būti šviesus ir šiltas žmogus... Tuoj aš jį rasiu. (Prieina prie Linos, deda ranką jai ant kaktos. Lina ranką nuima.) Brr. Šalta. Šalta kaip ledas. Štai iš kur ji sklinda. (Eina prie Jurgio.) Jūs tas šiltas ir šviesus žmogus.
Jurgis. 0 wery interesting! How terrible!. O!
Alma. Yes! Yes! Jūs tas šviesus žmogus!
Lina. Visi čia kol kas gyvi, neatšalę. Prašome sėstis.
Alma. Negalima, taip grubiai nutraukti seanso. Mano magnetiniai laukai gali išsiderinti.
Lina. Klausimus jums pakartoti?
Alma. Esu gyvanašlė. Vyras Rusijoje, pas tokią Katią be žinios dingo. Amžius vidutinis.
Lina. Konkrečiai?
Alma. 38 metai. Išsilavinimas aukštasis pedagoginis. Nesenai gavau metodininkės kvalifikaciją. Laisvalaikiu gydau nuo visų ligų. Esu aiškiaregė – ekstrasensė.
Jurgis. O wery interesting!?..
Lina. Šefas klausia. Gal nutuokiate, ką jis pasirinks?
Alma. Žinoma mane. Juk aš jauniausią iš pretendenčių.
Lina. Buvo ir jaunesnių.
Alma. Kitų amžiaus neskaičiuoju, tačiau ir savojo nemeluoju. Esu inteligentė. Su manimi visur jums bus saugu ir ramu.
Jurgis. Vėl kažką sako Linai į ausį.
Lina. Gerai, jeigu jūs tokia tikra, palaukite ir pakvieskite sekančią.
Jurgis. Aš jos bijau. Visada bijojau raganų ir juodų katinų..
Lina. Ne tokie jie baisūs, kaip reklamuojasi.
Jurgis. O jūs Lina – išties tokia šalta?
Lina. O jūs šefe matomai norėtumėt pasišildyti ar pašildyti neatsitraukiant, taip sakant, nuo gamybos. Nemanau, kad pradėsite seksualiai priekabiauti. Iš karto įspėju, bet kokie ketinimai, šiaip sau, įtempti mane į lovą – neturi perspektyvos.
Į kambary įlekia uždusus Rugilė. Kuo aš prastesnė!?.. Kodėl manęs neleidžia!?..
Lina. Kas tavęs, vaikeli, neleidžia?
Rugilė. Koks vaikelis!? Man jau 17 metų! Kaip mylėtis, tai aš jau subrendus? O kai nori vyrą pakabinti, tai atseit, vaikelis. Mama su draugėmis – neleido. Tas antikvariatas, senienų turgus – konkurencijos bijo.
Jurgis tariasi su Lina.
Lina. Šefas sako reikia pirma mokyklą baigti, paskui mylėtis.
Rugilė. Tegul tik mes apsivedam. Laiko visas gyvenimas – spėsim baigsim, tas mokyklas! O dėl meilės?.. Tai aš beveik kaip ir nekalta, ar gi skaitosi tie keli bandymai?..
Lina. Gerai Rūgile. Atsakymą duosime, pakviesk sekančią.
Baikščiai dairydamasi, įeina Birutė.
Birutė. Tegul bus pagarbintas.
Lina. Per amžius, amen. Teta.
Birutė. Kokią aš tau teta? Beveik tavęs ir nepažįstų, tik iš matymo.
Lina. O savo netikrą brolį Viktorą prisimenate?
Birutė. Prisimenu. Keletą kartų bendravome. Jis ilgai Sibire dirbo, kažkokiose naftos verslovėse.
Lina. Taip dirbo, mus su mama vienas palikęs. Mes čia netoliese tik už penkių kilometrų gyvename. Dabar ir tėtis grįžo. Štai pas šefą peilius galanda. Amžinatilsį Julija, jūsų sesuo, dažnai mus su mama aplankydavo, padėdavo. Kokia buvo nuoširdi moteris! Aš ją labai myliu ir niekuomet neužmiršiu. Ji sakė, jog labai panaši į jūsų tėvelį buvo. Todėl turbūt ir turite netikrą dukterėčią.
Birutė. (tyli nustebusi, paskui puola Linai į glėbį.) Vaikeli tu mano mielas! O juk aš vaikų tai nesusilaukiau.
Jurgis. (nepiktai) All right. Darbas, darbas.
Lina. Atsiprašau šefe. Vos ne tele laida “Atleisk” gavosi. Na teta, į vieną klausimą jūs jau atsakėte. Vaikų neturite.
Birutė. Argi aš užsitrauksiu gėda meluodama. Dabar jau ir nebežinau?.. Tai gal aš geriau eisiu, vaikeli. O tu Linut, užeik kada nors po darbo pas mane. Abu kartu, su tėvu užeikite. Arba aš pas jus atvažiuosiu, kada nors... Na, tai iki. (išeina)
Jurgis. Žinote, Lina praėjo noras man tą spektaklį tęsti. Parašykite skelbimą. “UAB “ Alksnis” prašo daugiau jokių intymių, seksualių ar vedybinių paslaugų nesiūlyti. ” Ir pakabinkite ant durų.
Lina. Jau, parašiau šefe. Smalsu sužinoti, ką iš pretendenčių, tamsta pasirinkote.
Jurgis. Pasakyti galima. Jus. Jūs jauna, graži, nebijote jokio darbo, protinga, išsilavinusi ir turite gerą širdį. Jums aš siūlau savo ranką ir net pirmą kartą gyvenime širdį.
Lina. (akivaizdžiai susijaudinusi) O mano jausmai jums, jūsų nedomina? Gal aš nemyliu jūsų?
Jurgis. Taip. Tikriausiai aš per daug savimi pasitikėjau. Jūs jau senai man patinkate. Aš vis norėjau surasti, tą mergina, kuri kiekviena rytą praeidavo pro mano langus ir dingdavo. Vis darbo rūpesčiai trukdė.
Lina. O prie jūsų malkų plušančios manęs nepažindavote, neatkreipdavote dėmesio. Neslėpsiu, jūs man senai patinkate. Bet kur visą preliudija? Kur atjojančio princo žirgo kanopų bildesys? Juk dar tik keli lašai nukrito... Dar tik žaibuoja...
Jurgis. Bus. Viskas bus. Kviečiu jus šiandien pavakarieniauti su manimi Vaškonių svetainėje.
Lina. Pradžiai užteks ir “ Po vežimu”, nes Vaškonių restorane perdaug patogumų. Koks auksinis ruduo, kokia saulė šiandien šviečia!.. Man taip ramu prie vandens... Reikėtų tik mama įspėti.
Jurgis. Tai važiuojame įspėsime.
Lina. Neišsigąsite mūsų kuklaus būsto? Be to dar darbas nesibaigė. Juk jūs kiekvieną minutę skaičiuojate?..
Jurgis. Koks darbas? Darbas tik dabar ir prasideda! Važiuojam!!!