Vėjas  šiaušia ežero vilnis, pasišokinėdamas gena kranto link, negailestingai bloškia į didžiulius  akmenis, bet man čia smagu. Vieta primena Pabalius, kur dantis sukandę bandėme praleisti sunkmetį. O tai buvo jau seniai. Šiandien su sūneliu Laisvūnu įsitaisome ant bangų apšlakstyto riedulio keteros. Stebime, kas dedasi aplinkui. Putotos įgriuvos pritraukia daugybę vabzdžių, viliote viliojančių įvairaus plauko gyvūnus. Atplaukia  ir antelė su pulkeliu neseniai išsiritusių jauniklių. Sutupdo mažylius ant išgulusių meldų prieš saulutę pasišildyti. Pagaliau pasirodo ir gaigalas. Abu atidžiai stebi žvitrią šeimynėlę, rūpestingai saugo nuo netikėtai išnirusio plėšrūno.
Laisvūnas nurimsta, įsistebeilija į paukštelius. Atrodo, visas jo dėmesys  nukreiptas į švelnučius pūko kamuoliukus, susigūžusius ant įšilusių išvartų.
Tylą nutraukia skardus balsas:
— Mama, o kur mano tėvelis?
Krūpteliu nuo netikėto klausimo. Sutrinku.
— Žiūrėk, sūneli, narūnėliai pasirodė. Tikriausiai dar nesi jų matęs.
Vaikas dairosi, ieško  neregėtų padarėlių. Nudžiungu bent trumpam nutolinusi nemalonų pokalbį, o mintys jau veda  į apšiurusią palėpę, kur girdžiu savo išsvajotojo Marčiaus balsą:
— Pardavėja vitrinas papuošti užsakė. Turėčiau gauti šiek tiek pinigų.
— Buteliuką gal ir išgersi už jas. Kitokio užmokesčio nesitikėk. Krizė visų kišenes jau seniai ištuštino, — burbteliu supykusi.
— Nutapiau naują drobę, mieloji, parduosiu, atsigausim.
— Oho… Jau atmintinai išmokau šitą maldelę, o Dievulis  nepadeda, badu jau pakvipo.  
— Išsiropšim, Viktorija, išsiropšim. Kaip mane gyvą matai! Tik nezirsk susimildama. Man ir be tavo priekaištų paširdžius diegia. Turiu vyno. Gal nuvarykim graužatį?
Matau jo virpančias rankas, neapsakomą norą išgerti.
— Betgi to paveikslo dar nepardavei! Gal niekas ir nepirks. Be to…
— Kas be to?
— Aš… ne viena… Laukiuosi… Už kelių mėnesių pasibels kūdikis.
— Ką išgirdau? Karaliene tu mano! Dabar jau tikrai privalom išgerti. Už  tris! Net nebandyk spyriotis. Nenori, vienas padarysiu. Vienas už visus! Supratai?
— Taip, mielasis, — garsiai tarsteliu, glostydama purią sūnaus galvelę, ir nutylu.
— Tęsk, mama, tęsk. Aš girdžiu. Paukščiai klausytis netrukdo.
Pasijuntu pati su savimi besikalbanti.
— Oi, koks laimingas buvo tavo tėvas, sužinojęs, jog netrukus išvysi pasaulį tu, — nurijusi kartėlį, tęsiu pasakojimą.
— O kaip sužinojo?
— Vėl su savo kvailais klausimais… Mažumėlę kantrybės, pakentėk, viskas tuojaus paaiškės.
Nugrimztu į praeitį, kai laimingas būsimasis tėvelis net užmigti negali. Būdrauja, lekia prie molberto. Ir … tapo tapo tapo!
Pabudusi išvystu visu ūgiu stovinčią motiną su kūdikiu ant rankų. Iš paveikslo sklinda tokia šiluma, kad net mūsų kamarėlėje šilčiau pasidaro. Madona, tikra madona!
— Ak, Marčiau, Marčiau… Jei ne pomėgis svaigalams, kalnus nuverstum… —  atsidūstu ir vėl panyru į gilų miegą.
Pro nediduką palėpės plyšelį skverbiasi  priešpiečių saulė. Štai  ir Marčius su jau kelintu garuojančios kavos puodeliu.
— Nors kartą gerai išsimiegotum, Martynai! O dabar — kava ir jokios naudos neduodantys naktinėjimai. Liaukis save alinęs. Taupyk jėgas. Kai vaikelis atsiras, tada tikrai prireiks tavo pagalbos. Abu per virvutę pašokdins, oi, pašokdins… — kalbu ir pasidygėdama purtausi nuo akivaizdžių mylimo žmogaus priklausomybių.
— Užteks visiems mano dėmesio.  Nesibaimink dėl to, Viktorija… Betgi ką aš čia paistau? Vaikui reikia konkretumo. Argi jis supras visa tai?
— Eime, valtimi paplaukiosim, pro meldynus pasidairysim, — bandau nutraukti nejaukią tylą.
— Nenoriu, — suraukia nosį mažasis, ir ašarėlė pliumptelia tiesiai į vandenį.
Kalba nesiriša. Į galvą lenda mažajam pašnekovui netinkamos mintys. Ne jam suprasti, kad jau pusmetis praėjo, o į paveikslus niekas net nepasižiūri. Tiesa, vienas pirklys buvo užsukęs, bet derėjosi tik dėl „Madonos”, kurios parduoti  nepanorom. Slenka niūrios savaitės, mėnesiai. Jau ir santaupos išseko, nuo nėščios moters kiekvienas darbdavys nusisuka. Jokio darbelio nesurandu. O paveikslų šiais laikais  nereikia. Tėvelis vis dažniau grįžta vos ant kojų bestovįs, neretai ir piktą žodį mesteli. Nedidukė pastogė pragaru virsta. Pagaliau nusprendžiu: gana! Ilgiau laukti išganymo neverta. Savo galva gyventi privalau.
Drėgmė skverbiasi už palaikio paltuko apykaklės, lediniais pirštais graibosi apie platėjantį liemenį. Vėsoka. Paspartinu žingsnį, skubu pas užsienin susiruošusį brolį Igną, gal pridurs šiek tiek pinigėlių.
Kaktomuša susiduriame prie laukujų durų. Ignas suprakaitavęs tempia didžiulį lagaminą.
— Kas gi tave, sesele, tokiu oru išginė? — nustemba vyriškis, smalsiai apžvelgdamas pamėlusią atvykėlę. — Gaila. Tušti namai, net arbatos puodelio pasiūlyti negaliu. Dar laiko turime. Užsukim į gretimą kavinukę, sušilsime, šnektelsim.
Ilgai Ignas kamantinėja, kol  iškvočia mano netikėto apsilankymo priežastį.
— Važiuojam kartu! —  šūkteli pralinksmėjęs. — Man reikės pagalbininkės. Kam samdyti svetimą, jei po ranka tokia šauni padėjėja.
— Aš mielai, bet ką daryti su Martynu. Vienas likęs visai nusivažiuos…
— Ne mažas vaikas, neprapuls. Pirmyn!
— Gal dar luktelsiu…
— Šventoji atsirado. Girtuoklį perauklėti pasiryžo. Mauk greičiau iš čia. Pasidžiauk verčiau dar sveiką kailį beturinti.
— Gal ir tavo teisybė, brolau… Bet vis dėlto… Ne toks jau jis blogas, kai blaivus.
— O kada jis blaivus? Elkis kaip išmanai. Paskui nesiskųsk, nepadėsiu.
Staigiai priremta prie sienos, su viskuo sutinku.
— Palūkėk minutėlę, Marčiui paskambinsiu.
— Jokių skambinėjimų. Nuvažiavusi tinkamai įsitaisysi, tada ir praneši, — kaip kirviu nukerta.
Ilgai galvoti nėra kada — du bilietai į Miuncheną jau brolio rankose. Bežadė ir pasimetusi nuseku paskui rūpestingąjį Igną.
— Įsikursim ir apie Marčių pagalvosim. Gydyti jį reikia. Gydyti! — ryžtingai nusprendžia Ignas.
Dar oro uoste pasislėpusi išsiunčiu Marčiui žinutę, kad šis nesijaudintų ir be reikalo nesukeltų policijos ant kojų. Iš Marčiaus jokio atsako. Matyt, sprogsta, laisvas pasijutęs.
Po mėnesio sukrykščia sūnus. Pašlijusi sveikata prideda naujų rūpesčių. Ignui apie Martyną nedrįstu net užsiminti. „Argi visa tai užkrausiu šiam pypliui? Ne! Ne! Jei nėra nieko šviesesnio,  patylėsiu verčiau“.
— Aš klausau, mama. Pasakok, — vėl ragina Laisvūnas.
— Taip taip, sūnau. Tavo tėvelis garsus dailininkas buvo.
— Kodėl buvo? Man reikia dabar.
— Nepertraukinėk, vaike. Nemandagu… Kai tėtis nutapė puikų paveikslą, jį pakvietė į parodą užsienin… — užsikirsdama ieškau vis naujų žodžių.
— Kas tame paveiksle buvo nupaišyta?
— Mudu.
— O kodėl mūsų į tą parodą nesivežė?
— Tavęs dar nebuvo.
— Kaip nebuvo, jeigu nupiešė?
— Matai, sūnau, dailininkų labai laki vaizduotė. Jie sugeba puikiai nutapyti ir nematytus dalykus.
— Tokius kaip aš?
— Kaip tu.
— Aš į tą berniuką panašus? Gal ten visai ne aš?
— Tu, sūnau, tu…
Svajūnas jau linksmesnis. Jis didžiuojasi savo tėvu ir daugiau apie jį neklausinėja. Po kurio laiko vėl naujiena:
— Sakei, kad ano paveikslo tėtis nepardavė. Jis kur nors turėtų būti. Gal važiuojam paieškoti?
— !!!
„Apie Marčių nieko nežinau. Ką dabar pasakysiu?“
— Turime dar pinigėlių pasitaupyti. Pabaliai nuo Miuncheno labai toli. Kelionė brangiai kainuos, — lemenu, stengdamasi kuo greičiau viską užbaigti.
Nuo šio pokalbio Svajūnas pradeda taupyti. Kiekvieną pinigėlį į taupyklę kiša. Kamantinėjimai baigiasi.
Staiga:
— Nusišypsok, sesut! Tau siuntinys iš Lietuvos!
— Nesišaipyk, brolau, ten jau nieko nėra, kas galėtų jį siųsti.    
— Gana derėtis, eikš, pamatysi.
— Marčius?! Viešpatie švenčiausias! Gal čia pražuvėlio relikvijos? Bijau net prisiliesti.
Ignas atsargiai atidaro siuntinuką. Ant grindų šlepteli laiškelis:

„Atleisk, Viktorija, kad taip ilgai apie save jokios žinelės nedaviau.
Nedrįsau pasirodyti toks, koks buvau. Tu supranti, apie ką aš kalbu. Kai iš namų tempiau paskutinius daiktus, atsitiktinai sutikau žmogų, ištiesusį  pagalbos ranką. Pasiūliau skudurų, o jis pasižiūrėjo į mane tokiomis tyromis akimis ir, nieko nesakęs, parsivežė namo. Tai buvo tėvas Benediktas iš vienuolių brolijos. O man tuo metu turbūt labiau už viską reikėjo šilumos. Broliai kantriai gydė mano pavargusią sielą. Po kelerių metų tvirtai atsistojau ant kojų. Pradėjau tapyti. Papuošiau koplytėlės sienas. Nutapiau prarastos mūsų „Madonos” kopiją. Ją ir siunčiu. Dar kartą prašau atleidimo. Labai norėčiau susitikti su Tavimi ir sūneliu. Nebijok, Viktorija, aš jau ne tas, dėl kurio namus palikai aną apniukusį vėjuotą rudenį. Jūsų adresą ir žinias apie Tave gavau iš Igno bičiulio Tomo. Karštai bučiuoju abu. Martynas“.

Prie stalo pribėga Laisvūnas. Susirūpinęs apžiūrinėja pasičiuptą mažutį paveikslėlį, be perstojo murmėdamas: „Panašus, tikrai panašus į mane. Mama nemelavo. Taip paišyti sugeba tik mano tėvelis!”
Dabar dienos neprailgsta. Šiek tiek baimindamasi laukiu pasirodant žmogaus, kopiančio į neregėtai aukštą, labai stačią viršukalnę. Kol kas takas šviesus, pilnas vilties. Kitaip ir būti negali. Juk pirmąsyk gyvenime tėvas eina į pasimatymą su sūnumi, kur blaiviomis akimis išvys savo gerokai ūgtelėjusį pirmagimį. Vien dėl šios nepakartojamos akimirkos vertėjo gyventi. „Ir tiek iškentėti?” — tai pasąmonės balsas, dažnai smerkęs ir atleidęs, šaukęs ir atsako neišgirdęs.
Dvejones išsklaido skaidraus spindesio kupinas sūnaus žvilgsnis, primygtinai teigiantis: vaikui tėvai — kaip paukščiui sparnai, abu reikalingi.