Vėjo varstomos durys, sielvartaujantys vyriai,
Palei slenkstį ataušus duobė su žarijom.
Apmusiję langai — į artėjančią girią
Ir nuo garso prasmė tyloje atsiskyrus.
Susigėdę nykštukai paskui milžiną išsekė,
Patikėję kinivarpoms turtą prižvelgti.
Susmulkėjome, broliai, erzeliuojam ties išangėm.
Kur Perkūnas? Kur rupūžė? Išnara žalčio?
Nė neklausiu, kas glūdi aukščiau — viršum skrandžio:
Yra alkis, kurio pyragu neužkiši,
Troškulys, daug juodesnis už tamsią belangę,
Ir toks kelias, kuriuo nebėra kur sugrįžti.
Žemė gimdo ne duoną, tik usnį ir varputį,
Tik šunažolėm braukia per lyjantį dangų.
Uždarykit kas nors prasižiojusį tarpdurį!
Tik giria kaip vaiduoklis tiesia šaką pro langą,
Už gerklės, jei nespurda — kas trečią, kas antrą,
Šermeninė giesmė daug dažniau, nei lopšinė.
Ar girdi, kaip kinivarpos atmintį kramto,
Kai išeinam gerai net savų nepažinę?
Mes — smulkmė, kol nėra kraują telkiančio jausmo,
Kol vedliai sau matuojas karališkus marškinius
Ir neklausia, kodėl ši gentis išsikrausto,
Juk varguoliams pakanka usnynų ir varpučių.
Tai — naujoji tremtis, ieškant sūrio pelėkautuos,
Gaudant tolstančio milžino tirpstančią viziją,
Prakeikimas visiems, iki galo čia liekantiems,
Jei kinivarpos dar atminties neišgrizijo.
Kur betūpsit, skrajūnai, rasit savąjį vargą
Ir visur duonos riekę savo prakaitu sūdysit.
Pasimelsiu už jus prie išklypusio tarpdurio,
Padainuosiu lopšinę jos negirdinčiam kūdikiui.
Nemanau, kad pavys prasmės tolstantį garsą,
Kad sugrįš ta gentis — ją pasaulis ištirpdė.
Žemei reikia ir arklo, ir skydo, ir kardo,
Reikia sielos, kuriai visos išangės smirdi.