Šventvartė (legenda) 2

Pakrante ežero jis eina atsilikęs –
Magistro balsas... Grafo Danenbergo mostas...
Ausis jo pasiekė kalba... Gal ten nutiko?
Tikrai sala šita! Prisiminimus glosto

Atskriejęs šiltas vėjas, lengvas dūmų kvapas.
– Magistre, štai šita! Štai ten būtybės baltos!
– Sala… Per ežerą yra tik vienas takas…
Neturim valčių mes. – Plaustus kelis sukalsim.

Išskirkit **knechtų ***puskapį. Sudegs ten viskas.
Tarnus visus šventyklos greitai pristatysiu…
– Reikės tarybos karo atsiklausti. Klysti
Negalima. Be sutikimo tenedrįsta

Išplaukti nieks! Taip Fricą sukrėtė tos kalbos...
Kartu su daliniu mažu ir jis keliauja.
Ginkluoti vyrai yrias link salos ir klausos –
Tylu. Keista tik sutartinė stingdo kraują...

Nurimęs ežeras aplink. Pritilę, gėris
Galingi ąžuolai. Skaudi gėla pasklido,
Sujaukus esatį, užu širdies pastvėrė...
Staiga balsai nutilo. Aidas pasiklydęs

Krante, miškuos. Įsakė vadas – išsiskirstyt,
Apsupti salą ir šlaitais į viršų kopti.
Vaizdai iš praeities gilios... O, kiek patirta!
Iškilo vėl: aikštelė, aukuras, išskobtos

Medinės puošmenos, mergelės skaisčios, krivis
Aplinkui šventą ugnį klūpo, giesmes gieda.
Nustebo priešai ir sustingo. Tikri dyvai!
Sujaudino toks vaizdas. Jausmas nepalieka

Tyraus šventumo. Kaip gali tu juos žudyti,
Sudegint viską? Lyg išrautum savo širdį...
Subruzdo vadas ir ginklu per šarvus tyčia
Praėjo garsiai, ir net šis signalas mirčiai

Nesujaukė rimties. Užtraukė krivis giesmę,
Susispietė prie aukuro mergelės šventos.
Nejau planus įvykdys? Bus pagonims riesta...
Šventa ugnis. Pražus už ją, jei jiems taip lemta.

Sugriebęs vadas už pečių nustūmė krivį.
Visi sujudo: – Fricai, pasakyk pagonims –
Keliaus jie su mumis krantan, jei ne – negyvus
Žvėrims suėst paliksim. Tegul mėtos kloniuos.

Pritrenktas krivis pats nebepakilo. Priešai  
Pradėjo traukt po vieną už drabužių, rankų...
Pakalnėn mėtė... Aukuras sugriautas. Gviešis
Padegt šventyklą. Liepsnos... Kyla dūmai tankūs.

– Padegt ir pastatus anuos, – įsakė vadas,
Parodė trobesius. – Tenai tik sužeistieji, –
Kariai sugrįžę aiškino magistrui. – Rodos,
Aiškiausiai pasakiau! – Kaitri ugnis jau liejos,

Gilyn į salą plėtės ir į dangų kilo.
Šiurpiausias klyksmas degančių žmonių... Iš siaubo
Sustingo Fricas. Vandenys tik ramūs, gilūs
Gaisrų pašvaistę sugeria. Praplaukę daubą,

Žiaurieji priešai taip skubėjo irtis – bėgti,
Praradę nuovoką, pametę net budrumą.
Bėda mergelėms, kriviui. Plauste nesislėpsi!
Susitelkė kartu. Pajuodę salos dūmai

Aukštyn pakilę styro tarsi dievo pirštas.
Artėja krantas jau. Tik vienas krivio žodis –
Vainikai rūtų vandeny. Viltis jau miršta...
Suiręs aukuras, ugnis užgesus rodo –

Pamiršo juos dievai, kažkas taip prasikaltęs...
– Kurios vainikas skęsta, deivei nusidėjo?
Suglumo visos. – Mano, – išpažino kaltę
Viena iš trylikos. Kas širdyje jos dėjos...
spika