Apvadėliais šakų lašas bėga,
Paskui jį — sniego gniūžtė balta,
Tuoj užburs pievą žalią pražysti,
Apkabinusi lašą saulės šviesa.
Širdys vienišos žiemą išbarę,
Išskubės vyturėlio takais.
Žvelgia dangūs — negi balandis?
Pusnimis laukuose tik nubalęs...
Ne žiedais, ne žiedais, ne žiedais...