Tu išeini ir, rodos, tampa aišku –
Už nugaros keliai, kuriuos pramynei...
Sudriskęs mėtos paskutinis laiškas,
Kurį rašei pro ašaras: „Tėvyne...“.

Neplėšei jo, kaip plėšoma supykus –
Kai dreba rankos ir užtemsta akys.
Tiesiog ėjai, nes vakar nebeliko,
Šiandieną žodžio „Grįžki“ nepasakė.

Tik žvilgsniais palydėjo abejingais
Nuo stalo trupinius sužėrę saujon.
Ir tąsyk viskas, kas aplinkui dingo,
Tik horizontas liko, kur keliauji.
..........................................................

Kažkur giliai širdy sustingęs laikas,
Tai – atmintis, jos niekas neištrynė.
Mažutę skiautę rankos vis dar laiko
Ir lūpos vis dar ištaria: „Tėvyne...“.