I

Šilkinė jūra ir švelni lopšinė, skambanti smėlėtame krante,
gėlėtosios sūpynės ir smagiai jose besisukanti vaikiška daina.
Ir tvirtos rankos motinos, kur kas tvirtesnės nei jau tūkstantmečius stūksanti uola,
nerūpestingas juokas ir pirmieji žingsniai susikaupę žengia laukiančioje tyloje.
Tai mano pasislėpusi vaikystė...

II

Širdis, pavirtusi drugiais, plevena tiesiai lig dangaus,
nutūpusi ant skruosto piešia pirmą tyrą ir nesumeluotą jausmą.
Ir pėdas mūsų smėly vėl negrįžtamai banga nuplaus,
o mes vis tiek stovėsim ranka rankon ir stebėsime saulėlydį...
Tai mano jūroje paskendusi pirmoji meilė...

III

Save randu jų tyrose ir švelniai virpančiose akyse,
besikartojančios vaikystės mirksniai, tas nerūpestingas juokas. Ir likimai, susipynę amžiams.
Tik laikas skubina ir veja vis smarkiau su besibaigiančia diena —
triukšminga, įkyri, miela ir išprotėjusi, audringa kasdienybė.
Tai mano išvargęs, bet besišypsantis gyvenimas...

IV

TRYS — pažiro šukėmis lopšinė, apsiniaukus jūra padengė krantus kraujuojančia puta.
DU — drugiai nudegusiais sparnais nuklojo tūkstančiais pajuodusią pakrantę.
VIENAS — pasiimsiu su savim tik juoką jų ir žvilgsnį savo sustiklėjusiose akyse...
................................................
Tenai, kur pabaiga, kažkur prasideda nauja pradžia...