Laukų baltuma.
Tyla. Branduma.
Rugpjūty, kai tyliai
subręstama.

Atsiveria tolyje spalvos –
pieno, medaus ir duonos.
Toks mažas laukuos begaliniuos
esi, tų laukų valdove.

Ražienose rūkas paklysta.
Ražienos bado tau kojas.
O žemė, atlikusi pareigą, tyli,
atsidususi tyli,
laukų baltumu užsiklojus.

Derlius nupjautas.
Sėklos pasėtos.
Rankos pailsusios.

Skaudžiai gera,
net gniaužia gerklę.

Ak, ta platybė laukų…
tasai baltas, švarus, begalinis
Viešpaties stalas –
tarp kelių ir takų,
kur maži
laukų šeimininkai
pūslėtomis kojomis vaikšto.

Šitiek laisvės laukuos!
Šitiek minčiai arimų!
Rugpjūty,
kai tyliai subręstam…