Išblukus pernykštė kaliausė šildos prieš rytmečio saulę.
Jos siela patręšus seniai nukeliavo, tik atvaizdas liko.
Jaunystėj ji buvo gražuolė. Dar davatkyne našlaujant
Per Dievo malonę pagimdė. Vyriškis, nevertas skatiko,

Pabėgo. Kulnai neplauti tik purvinas pėdas išmynė,
Taip skaudžiai trenkės į sieną galva, gilus net įspaudas liko.
Nereikia net klaust. Ir į ką atsigimęs mažylis... Vyną
Tik lakė be užkandos. Niekas nedomino. Viską už dyką

Bandydavo gaut. Kaip prieš mamą sukilo šventos davatkos!
Kaip rėkė! Vadino kekše, pasileidėle... Langus iškūlė.
Išėjo taku. Liko margas apsiaustas kaliausei. Kratos
Dar ir šiandien nuo vėjo kraštai jo sudilę, vartosi kūliais

Beretė. Užmovė ant pagalio. Akis išlesė paukščiai.
Lig soties prigėrus lietaus ir nubalusio tirpstančio sniego,
Sustingo lauke. Kaip svajojo skraidyt... Bijojo taip aukščio...
Ir liko rugiuos atminimas našlės išmestos, daugiau nieko.