Glėbiais išaižytais vis gaudome laiką
Lyg potvynio upėje stvarstome ižą,
Į viltį po apmaudo strėlę nutaikę,
Kuri atsimušusi šauliui sugrįžo.

Sustirę, sutrikę po krešulio skiaute
Įsijaučiam vangiai į svetimus vaidmenis.
Kiek ašarų reiks purvo šliūžei išplauti?
Kiek dusim geismų bevaikydami kaimenę?

Diena, mėnuo, metai — ir vėl prarisnojo,
Kol mudu dalijomės vėjus ir debesis.
Gal maža duotųjų vargų ir pavojų,
Jei maga atverti, po oda kas slepiasi?

Jau upėje baigiasi ižas ir potvynis,
Mes likom abudu glėbiais išaižytais,
Nes proto pristigo kuriam sugalvoti,
Kad laimei tereikia turėti viens kitą.

Dabar užpūliavusios apmaudo strėlės
Papylė minčių apie atpildą, kerštą.
Koks skirtumas, kas pirmas ugnį įskėlė?
Drėgmės anei lašo, abiems lygiai karšta.

Aistra — dar ne meilė, savęs neišsižadi,
Neklausi, ko liūdna, ko linksma, ką sopa?
Dedi ant altoriaus tik vyną sugižusį,
Bet lauki duonelės ir dangiškų kruopų.

Stebuklų nėra? Ne, tai stinga tikėjimo,
Tai sieloj malonė ir dovanos baigėsi.
Vienatvė baisesnė bausmė už kalėjimą —
Kankina skausmingai, nepribaigia staigiai.

Lig šiolei springstu neišpildoma priesaika,
Deja, ji į puslapius du surašyta.
Ištirpstam abu, kai sapnuos mudu liečia
Kadaise mylėję, ir keikiame rytą,

Keiksnojam gyvenimą, priedermes, darbus —
Vos burną pražiojus tulžis išpursloja.
Nusineša upė du sielvarto vergus.
Tikrai ten, po oda, didžiausias pavojus.