Tyliai burzgė variklis. Iš galo, iš už sėdynių sklido muzika, ir nesinorėjo sustoti. Prieš akis buvo tik pievos, medžiai, kuriuos nušviesdavo elektrinės žvakutės. Visas pasaulis miegojo. Dviese skrodė tamsą ir veržėsi tolyn. Jos švelnūs pirštai laikė vairą, kad šis nepabėgtų, antrasis kosmonautas miegojo.

Greitis didėjo, aplink mirgėjo ir žaižaravo pralekiantys siluetai. Danguje kybančios žvaigždės rodė kelią ir nebyliai meldėsi už tuos, kurie jomis tikėjo ir sekė. Už horizonto ryškėjo aušra, o gal miestas, o gal? Antrasis kosmonautas pramerkė akis. Trumpam bandė susivokti, kur ir kas yra, tą vieną trapią akimirką, kai siela vėl grįžta į kūną iš savo kelionių.

Ji nepastebėjo, kad yra nebe viena. Jos nebuvo pačios, akys jau buvo toliau. Kosmonautas uždegė dar vieną žvaigždutę prie savo lūpų. Vienu atodūsiu į pasaulį atnešė debesėlį. Pirštais palietė jos plaukus ir kaklą — ir mintimis paklydo žemyn. Šviesa priešais vis stiprėjo, ir darėsi vis šilčiau. Sveiki atvykę į gyvenimą — po šio ženklo jie daugiau nieko nebematė.

Jie stovėjo ir lydėjo nutolstančią mašiną akimis — tarsi nebe jų ir kartu visų. Rankos suspaudusios laikė viena kitą ir nenorėjo paleisti. Kosmonauto lūpos priartėjo prie jos ausies, žodžiai nebeteko savo garso, visko reikės vėl išmokti. Jėgų liko tik paskutiniam bučiniui.

— Ar mes dar susitiksime?
— Turbūt, kad ne, bet buvo gera su tavimi kartu pamiršti.
— Ačiū, kad mane mylėjai.