Jei būtų galima pažvelgti
Į neištirtą žmogaus sielą,
Pasirodytų baimės, svajonės ir kaltės.
Skaidrus lašelis per skruostą nubėga.

Galėtum vartyt nuodėgulius rūkstančius,
Kurių daug, jų žmogaus siela pilna,
Pamatyti, ko nėra, ko labiausiai trūksta,
Kaip žemyn krenta pasmerktoji diena.

Kiek žmonių, tiek ir sielų.
Nėra nė vieno, kuris neklysta.
Sutemus troškimai atsėlina,
Neverti pusės karalystės.

Visi tikrieji svarbūs nutikimai
Po storu pelenų sluoksniu paslėpti.
Kas sielos viduj? Nieks nežino,
Kaip niekas nežino, ką jaučia kiti.