Paukštuk, prisilesk patirties iki soties,
Nustebsi ir pats, kad kitaip užgiedosi -
Kai dieną giedriausią apklostys šešėliai,
Nutūpti panūsi jau ne minutėlei.
Pradėsi skaičiuoti, kas buvo, kas liko
Ir žnaibys kūnelį šiaurys tartum pliką.
Tada ne giedosi - gal čirpsi, gal rėksi..
Tačiau juk tu paukštis, nepaisantis nieko,
Tik žmogui žinojimas džiaugtis neduoda.
Be rūpesčio skrydis - geriausia paguoda.
Žiūriu į tave, mano mintys lengvėja.
Rytojus? Kam rūpi? Jis dar neatėjo.
Pačirpsim, parėksim, kai trupinius rinksim,
O šiandien giedokim ir būkim laimingi!
Žinau, kad kamaroje rasis nors plutos.
Tad dėkui, paukšteli, kad šiepiasi lūpos,
Einu ir jaučiu - kojom žemės nesiekiu.
Kam tau sužmogėti? Man reikia paukštėti.