Žydėk, kaštone, geismo troškuly.
Aš su tavim liepsnoju! Netoli
Audros širdies mes einame drauge,
Žydėk, kaštone, saule ar snaige...

...Dabar, dabar jau nesvarbu visai,
Kad tiktai juoktųs tavyje žiedai –
Vaiduokliškai ar angelu baltai,
Žydėk, kaštone, kaip širdies randai,

Iš skausmo plyštantys pražysta vis naujai,
Audros šešėliai dažos mėlynai,
Dangaus gelmė juoduoja kaip rakštis,
Žydėk, kaštone, naktyje – širdis...
--------------------------------------------------------

Žydėk, kaštone, nors audra ir netoli,
Žydėk, kaštone, jei žydėti dar gali...
Aš šauksiu dangų ir audras virš debesų,
Kad būtum durklo ašmeniu vėsiu

Mano gelmės žaizdoj. Tas saulės troškulys
Virš medžių bėga – nesugaunamas žvėris...
Tai jų lapijoj skendi kaip liepsna,
Lieknuos kamienuos glūdi... Aš viena

Kaštonų sapnuose vis klaidžioju žaibu,
Auksinės rasos tirpsta... Mes abu
Su medžiais žinome, kad anapus ribos
Sekundes saulės vanagai nešios...

Žydėk, kaštone, nors audra ir netoli,
Žydėk, kaštone, jei žydėti dar gali...