Svarstau paryčiais nebe pirmą jau kartą,
Ar siela prišauks atsiliekantį kūną?
Širdis tartum puodas, ne iškilmių varpas,
Triukšmauja, pajutusi būvio trapumą.
Kai laiko neliko, matuoju jo vertę,
Iš anksto žinodama, koks rezultatas.
Tylu, o be žodžių kaip mintį suverpti?
Sunku nusėdėti, kai eiti įpratus.
Sukuos kaip šunytis, begaudantis uodegą,
Pakol svaiginys ima stumdyt it girtą.
Geismai ir troškimai tikslų neberodo.
Nėra ką parduoti, nėra kuo nupirkti.
Iš drebančių rankų iškrinta tos dovanos,
Kurias pasitiko griausmingos patyčios —
Žemiausia kasta, vargingiausiųjų luomas,
Kaliausė tik varnoms iš daržo baidyti!
Išgraužkit! Prarysiu šią karčią piliulę,
Nei guosiuos, nei verksiu — kvatosiu, kvatosiu.
Žalokit, nes kūnas jau paslikas guli.
O siela? Ji grožis ažūriniais uosiais,
Ji sklando kažkur virš taisyklių ir prietarų,
Lyg būtų nuplėšusi seną apynasrį.
Žinau, ko aš noriu — kelionės į niekur,
Į ten, kur patyčios negali pavyti,
Iš kur grįžta žvirbliai, pavirtę į akmenis,
Kur sąmonė gimdo vėluojančią atgailą,
Randus kur užčiuopęs žaizdų nebepameni,
Kur esmės negali slapstytis po apdaila.
Atsiriša raiščiai, atsisega sagos,
Atplyšta, kas buvo tvirtai suklijuota.
Tada, kai į niekus keliauti kam maga,
Aš siūlau ne bilietą — prarastą juoką.