Užkalbėti lietų

Mano miestą skandinusios žiemos sugrįžo be ilgesio
Ir nutilęs alsavimas oro apglėbė nemigos upę.
Viskas virto tavim – aš kasnakt išsiilgus pabundu,
Kad vėsa, lietumi įsismelktum į nugaros liniją...
Sulaikius kvėpavimą laukiu sugrįžtančio tavo praeivio,
Kol drėgme užtvindys plaučius, vėju perveri plaukus.
Taip sutrupinę naktį į dieną ir laiką sulipdę į ilgesį
Mudu vėl vakare užkalbėsime lietų, audrą ir –
kitą lietų, kol ištirpsim sapne rytus spynomis užrakinę.
maskimoski