Gimei iš žodžio. Ir lietaus skaidrių lašų.
Tos šypsenos, kutenančios krūtinę,
iš nuoširdumo ir galbūt aukų,
kurios dažnai taip dosniai vis save dalina.
Nedalini žmonėms baltų sparnų,
nors kartais pakylėja tavo vien buvimas,
ir primeni kasdien, kas esam iš tiesų,
nes taip dažnai neturime drąsos ir ryžto patys sau tai pripažinti.
Tu nebijai stiprių, neniekini silpnų
ir neatstūmei dar nė vieno, norinčio tave geriau pažinti.
Atleisk, jei kartais pamirštu, kuo tu vardu —
Tiesa — ne visada toks geidžiamas patiekalas, kurį kasdien taip norisi gaminti