Privargus gryčia - seną vilką guolis,
Ti žingsnis retas, dą retesnēs šnekās,
Ti žvaigždēs skīlusiuos lunguos prapuola,
Ā laikas įstrižų šešėlį meta.

Dēnų špulālās nebegrait vyniojas,
Palaikīs siūlas, aštriās mazgą žiotys,
Dulkėta prieblanda kaip staltēsę ažkloja
Gyvenimų, katrą jau nebeatkartosi.

Tik pagēluo pą širdį tykiai vaikščiās
Ir trumpins atmintį, palūngem stūgaus vėjas,
Privargus gryčia atsidus, kaip senas daiktas,
Unt kaminą tupēs menūlią nāragėlis.