Ale va iš vaikystės prisiminimų negaliu pamiršti, i to smagaus laiko, kai su pirmais pavasario pranašais  sulaukdavome Šv. Velykų rytą, bet ne teip lengva tai buvo padaryt, daug ką nuveikti reikėjo, daug ko atsisakyti...
Kodė tos Velykos skirtingu laiku ateidavo, tada visai  da i nežinojau, bet dėl to i daba da prisimenu, kad prieš Velykas būdavo ta ,,baisioji“ - Gavėnia.  
Mamikė, iš kur ji te paėmė nežinau, bet  sakydavo, kad per Gavėnę nė dainuot nė grajyt, nė šokt negalima, uždrausta i da reikia būt ramiems, išdykauti, dūkti nevalna, o tai per Velykas reiks po kubilu pakištam sėdėti, kaip tai vištai, kuri nečėse užsimanydavo perėti. Perekšlę vištą pagauna i po kubilu pakiša i laiko te, kad kiaušinių gūžtose neužperėtų i  tikriausiai te jai labai baisu, kad perėt, kaip mat noras dingdavo.
Na dainuot, grajyt i šokt galima i pakentėt, bet kad išdykaut, a da kokį kam nors šposą, a šunybę iškrėst ma, tai labai sunkiai pavykdavo padaryti. Mums išsiaudrinus mamikė i bardavo:
- Dūkit, dūkit daba, neklausykit manęs, va, kaip dievą myliu, per Velykas po kubilu sėdėsit...
Tuoj liaudavomės, dūkti i kvailioti... Kas nori po kubilu sėdėti, kai visi švęs? Nutildavome tada, kur dingsi, da i išpildys, ką sako, nors i nė karto po kubilu nepakišo, maž i šį kartą  užmirš, ką te prisiminsi viską, kas prieš laiką buvo...
O prieš savaitę visada ,,Verbadienis“ būdavo, tai turėdavom, ką veikt, nes reikdavo eit verbos parnešti.  Čia tai mūsų su broliu darbas. Kadagių arti namų miške neaugo, ką te gali žinoti gal žemė netinka, o iki Mergšilės kavalkiukas kelio. Prie Klasauskų Broniaus sodybos augo verbos medis, o iš kur jis te atsirado, niekas nežinojo. Kiek pamenu panašūs, Seredžiuje ant žydų kapų pasodinti matėsi, a kas te šitą toj vietoj pasodino, a paukštis sėklą atnešė, a pats išdygo.  Augo i tiek, gal kokių trijų metrų aukščio medis. Ale čia teip buvo sau i viskas... Niekas te nedrausdavo, kad kas kokią šakelę nuskindavo, parsinešdavom i mes kiek reikėjo...  
Vieną šakelę, pačią gražiausią, mamikė į bažnyčią veždavo pašventinti, o paskui už Šv. paveikslų užkišdavo grįžusi, kad namus nuo perkūno saugotų, a teip nuo kokios nelaimės...  
Po vieną i sau pasilikdavome, reiks gi sekmadienio ryte, vos tik saulei pakilus, prabudus pirma brolį, o paskui tėvus išplakti, kad per Velykas kiaušinius atiduotų. Verbą saugojom, kaip savo akį, pasidarydavome gerą tokią, kad rankon gerai paimtum, slėpdavom iš vakaro vienas nuo kito,  kad tik nesurastų, o tai ryte nebus su kuo plakti...
Guldavom anksti, da su vištom, kad nepramiegot, o tai tėvas juokais visada vakare pažadėdavo pirmas atsikelti i mus išplakti, o mes jo ranką gerai žinojom, ypač man, tankiai kliūdavo už zbitkas visokias.
Ryte, tėvai prabudę savo kambario duris pravėrę laukė, kada mes atsikelsim i verbuot ateisim.
Kuris pirmas prabusdavom, tuoj tik už verbos i liejam vienas kitam, ale retai taip pakliūdavo, nes kol verbą susirandi, kur iš vakaro paslėpei, žiūrėk jau i kitas gyvas i nė ką plakt. Tada tekini į tėvų kambarį i kuris prie kurio pataikom, pakeliam kadras i davai verbuot, anie da apsimeta, kad miegojo:
-  Ne aš plaku, verba plaka, ne aš plaku verba plaka... A pažadi Velykom kaušinių, a pažadi...
- Pažadu, pažadu, tuoj mamikė pirma atsakydavo, o tėvas da iš pradžių ,,žvingalo“ kaušinių siūlydavo, bet vėliau nusileisdavo i tas, apsimetęs, kad labai plakimo išsigando...
Mudu, laimingi, kad pavyko, kad jau Velykom kiaušinių turim puldavom rengtis, nes gultis jau nebegalima, tą rytą ką rasi lovoje, galėjai vė plakti, vė kiaušinių prašyti.
Gryčioj ilgai nelikdavome, nes žiūrėk, tik duris praversi, o jau pusbrolis Romas su Brazauskų Onike (gyveno te pas juo tokia giminaitė) stovi, užeina vidun i tėvus išplaka, jau i jie Velykom kiaušinių turi...
Vienoj vietoj neužsibūnam ilgai, pasitarę nuo kurios pusės pradėt, davai per kaimą verbuot, nes visur laukia, a te teta a te dėdė, o ma visada reikdavo, pas krikšto motinėlę nueiti, o te i motinėlės tėvas, dėdė Jurgis, (,,Pupų dėde“) vadinom, nes anas pypkę rūkė. Pereidavom pakeliui i per kitas gryčias i jeigu kas da lovoj guli tuoj verbuot puolam i kiaušinių reikalaujam, jeigu kas nenori įsileisti tai būtiniai duris užkrauname, kas po ranka papuola, todė tą rytą viso kaimo durys atviros būdavo. Nerakydavo durų i kitom dienom, o kam a te kas ką paims juk nevalna...
Mamikė, pamenu, pasakojo, kad vieną rudenį, o vėjas nemažas tada buvo, išeidama daržan burokų rauti,  laukines duris kastuvu užstatė i da kirvį paėmus iš kampo apačioje parėmė. Girdėjo, kad šuniukas prie tvarto loja, bet kad kas te atvažiuotų nepastebėjo, gi žiūri, ateina te kokie svečiai daržan ieškot:
-Šaukiam, šaukiam kieme, o kad te nieko nė, matom, kad durys ,,užrakytos“, žiūrim kad tamsta čia, tai tada i atėjom...
-Žinai, iš karto supratom, kad te vidun eiti negalima, kai durys kirviu i kastuvu užrakytos. Pagalvojom, gal geriau nereikia. Mamikė juokiasi:
- Galėjot iš sodo pusės eit, te neužrakyta, tik raktas duryse paliktas, o šitos priekinės, tai vėjas trankė, kad neatsidarytų parėmiau paėmusi, kas po ranka papuolė...
Daba tu pamėgyk taip nerakytą gryčią palikt, tuoj tuščias sienas rasi...
Prisiverbavę laukdavom Velykų antros dienos, tada aidavom margučių atsiimti, juk pažadėta, tai pažadėta, bet da iki Velykų kiaušinius numargyti reikia, aidamas velykaut i savų nusinešti turi, negi aisi tuščias, tad jau nuo pirmadienio pradėdavom. Mamikė kiekvienam skirdavo po dešimt kiaušinių i ką nori tą daryk. Kiaušinius margydavom su vašku...
Pasidarydavom kelis pagaliukus(vašiukus) su skirtingom viniukų galvutėm pririštom, kad gražesnis raštas būtų i tada davai margyt...
Ant kuknikės rinkių padėdavo blėkinę dėžutę nuo čiulpiamų saldainių, suvalgius saldainius dėžučių neišmedavo, vaškui lydyt panaudodavo...Kiaušinius margydavom teip:  
- Vaškui ištirpus palaikai viniuką, kol pakais, tada staigiai ištraukęs darai brūkšnelį ant kiaušinio, vė merki, i teip kol kiaušinis gatavas. Ant margučio dedi savo žymę, kad paskui, kai dažuose išvirs pažintum katras tavo y... Likusius kiaušinius, o pririnkdavo apie penkis desėtkus, tai mamikė numargydavo, ji tai labai gražiai mokėdavo padaryti i nė vienas nesikartodavo, vis kitoks raštas buvo, prašydavom, kad i mums mačytų biški.  Tėvo i sesers dalį kiaušinių, tai visus mamikė numargydavo...
Pirmą Velykų dieną namuose sėdėdavom, niekur neidavom, o jau ant rytojau būtinai turėjau nuati pas krikšto motinėlę, ji visada laukdavo...
Pasiimu tėtuko, mamikės tėvo padarytą kašutę, įdedu tris - keturis margučius, da lauktuvių mamikė įdeda i ainu ,,Balkiu“ te velykaut. Užėjęs vidun būtinai pasisveikinu:
- Garbė Jėzui Kristui... A deda vištos kiaušinių?...
Motinėlė tuoj kviečia prie vaišėmis nukrauto stalo, bet aš pirma išimu iš kašikės porą margučių i dovanoju jai. Ji ma keturis a penkis atgal, da visokių gardumynų nuo stalo prideda...
Prie pečiaus ,,Pupų dėdė“ ant kanapos sėdi, tai i jam margutį nunešu, bet anas tuoj pasigalynėt pasisiūlo, kurio kiaušinis stipresnis. Aš tuoj išsirenku savo stipriausią, da į dantį pakalu, patikrinu, a stiprus, a ne kiužas i ainu pas jį. Dėdė iš kišenės išsiima tokį juodą kiaušinį i siūlo mušt. Aš tik pokšt vienu galu, mano tuoj i kiužas, tada jis ma pokš į antrą galą, i tam  kapec, ką bedarysi tenka savo geriausiąjį margutį atiduoti. Nė kaip nesupratau, kaip te jam visada pavykdavo mane aplošt, tik vėliau sužinojau, kad te jis kišenėje medinuką turėdavo įsidėjęs i girdavosi:
-Matai, da ,,Pupų dėdė“ drūts, da naina įveikt, o paskui i mano margutį i da kelis savus iš dėžutės į mano kašutę įdeda, o į kišenę da i kapeikų saują įpila, kai priainu padėkot...
Skubinuosi ,,Balkiu“ išsišiepęs iki ausų atgalios su pilna kašute, nes tuoj reikės mamikės tėviškėn velykaut ait. Vė pamainom margučius naujais i ,,Balkiu“  apie tris kilometrus brolis, sesutė i aš susikabinę už rankų traukiam, kaip mat i nuainam pas bobutę, o vakare po liuobos i tėvai ateidavo...
Tada te i švęsdavom, gerajam namo gale, tėvai prie stalo sėdėjo, o mes pas tėtuką į lovą tuoj susirangydavome i klausydavome jo būtų nebūtų pasakojimų apie velnius, raganas, aitvarus i da visokius stebuklus, teip i užmigdavom sušilę po pūkine kaldra palindę i Velykom kaput, jau rytoj namo eidavom i atrodo, kad te nieko tokio i nebuvo, bet i daba da prisimenu tuos laikus, nes paaugę vėliau jau užmiršom, kaip smagu velykauti buvo...