Į veido raukšlę taikos pirmas ryto spindulys,
Lėtai išbalinęs liūdnus nakties etiudus.
Jau laikas keltis, spirtis į batus ir lėkti pro duris
Arba priklaupti maldai, saulei atsibudus.

Žaismingus atspalvius rudens ilgai širdim geriu,
Stebiu, kaip saldžiai padūmavus upė snaudžia,
Kaip du linksmi vorai, virpėdami tarp ajerų,
Saulėkaitoj dienos šilkinį mano šypsnį audžia.

Rudens šalnoms jurgino žiedas, rodos, per lepus,
Sukilusius jausmus vėsus lietus pagirdo,
O džiaugsmas skyla ir greičiau dalijasi perpus,
Kai mielas žvilgsnis pakviečia užeit į širdį.

Sukuos raudonų lapų it žarijų sūkury,
Tarp tokių atspindžių jausmai nestygsta, dega...
O tu tylus žiūri, sakai, suprasti negali,
Kodėl į tavo skruostus iš laukų subėgo vagos.