Ūžimas vienodas, taip smagračio sukamas ratas,
Laša mano širdin, pavirtęs į lietų gegužio.
Kažkur blyksniuose saulės žmogutis maudosi mažas,
Pas mane nuo šalčio šešėliuos tik paukščiai vis gūžias.

Dainuoja vanduo, vėl šnarėdamas mudviejų laiškus.
Verkia raidės miglom, bežaisdamos sąžinėj mūsų.
Pasislėpė mano dievai – patyliukais vis vaikšto
Taip toli nuo manęs. Gal be jų ir aš nepražūsiu?

Po tavęs, tyliai vartus užvertus, atveria vėjas.
Gluosnis laipioja ten, vakarais kur mudu sėdėjom.
Nepamenu jau, kuris pirmas iš mūsų išėjo,
Metęs žvaigždę jausmų, nuo altoriaus mėlyno fėjos.

Dangun ji sugrįžo ir šviečia taip ryškiai iš naujo,
Į metus kartą kviečia baltoj pūgoj pasiklysti.
Ištiesus rankas mūsų ilgesį surenku saujon,
Aš kitaip negaliu. Mažėja žiedų – greitai vysta...