Kai aruode užsiveisia žiurkės,
Šunys tuščią laižyt gauna dubenį.
Kur nukrito gerovės vidurkis?
Tingiai drybso kurorte prieš rudenį.
Pats šėtonas pamaišo su uodega,
Kad gausėtų vadukų ir frakcijų.
Dvasios elgetai švęsti daug progų,
Nes žergi tartum vargo nematęs.
Elitu apsišaukę vertelgos
Margas plunksnas viens kito kedena.
Sunkiai dirbi? Še nučiulptą algą,
Lyg tu vienas - be mažo ar seno.
Ne žiemoti pulku skrenda paukščiai -
Pasikėlė bėglių eskadrilė.
Kaip šaunu būtų žiurkes iškraustyt,
Bet net šunys priprato ir tyli.
Drumstas žvilgsnis įžiūri alubarį,
Nors praslysta pro bokštą bažnyčios.
Kas ant sopulio druskos vis užberia?
Žiurkės dabartį baigia suryti,
Į skutus sučegžlenti istoriją
Ir apdergti, apnuodyti ateitį.
Po abišalę Lietuvą tvoros
Padalino. Ar \"šunys nematė\"?
Pažadai. Žodžiuos melo degutas.
Skardžiabalsiai su mirusiom sąžinėm.
Pasvajoju - jei žiurkių nebūtų?..
Panašu tai į pasaką gražią.
\"Draugas\", švarką ne kartą išvertęs,
Iki sielos gelmių įsigraužė.
Bejėgystė, tik melstis ir verkti.
Dėkui Dievui - to žiurkės nedraudžia,
Kol kokiai uodegos neprispaudi,
Kol sotaus jos orumo neįžeidi.
Ar girdi? Alkani šunys kaukia,
Susapnavę kažkokią teisybę.
Žiurkės užimtos - planas po plano,
Daug komisijų, projektai juda.
Ak namučiai, seniai jūs ne mano -
Žiurkių kailiuose užmačios Judo.
Nė nespėsiu suvokti, kaip liksiu
Rinkti plutų prie šiukšlių konteinerio,
Apkabinus nublususį  Brisių,
Kurs manęs apie žiurkes neperspėjo.