Pravėrus langus iš kitos pusės pasklido keistas kvapas, toks šaltas ir nežadantis nieko gero. Nesimatė žmonių, tik palaidi šunys kapstėsi po gėlynus ir kažko ieškojo. Šaligatviais sukosi vėjo sūkūrėliai pilni dulkių — kažkur toliau jau prasidėjo pavasaris. Gatvėje buvo daugiau duobių, nei pačios gatvės. Džo uždarė langą. Už jo nugaros vis dar alsavo nepažįstamoji. Džo atmerkė akis.

Virš jo kybojo baltos lubos. Prieš akis buvo jos veidas, toks švelnus ir šiltas. Toks artimas ir kartu nematytas. Mažytis lašelis vilties apie nieką, apie laimingą gyvenimą — trumpam. Džo suprato, kad guli palatoje. Iš viso jų buvo trys: jis ir kiti du eiliniai iš jo būrio. Kiti du nematė nieko, jų akis dengė raiščiai. Šalia stovintys aparatai kvėpavo už juos ir dovanojo gyvenimą. Ant grindų kraujo balutėse skendo purvini rūbai. Vienas karas visiems jiems jau pasibaigė, bet taikos dar ilgai nebus. Seselė tyliai nesuprasi ką murmėjo pasilenkusi prie ausies, bet ausis arba buvo mirusi, arba dar miegojo. Jai nerūpėjo žemiškos problemos.

Viskas atrodė, kaip nutolstanti melodija — plaktukai daužantys stygas, sudėtas į medinę dėžutę. Kambaryje sklaidėsi saldus kvapas, paskutinis kvepalų tonas, kuris išlieka ilgiausiai, ant pirštų, plaukų, kažkur giliai viduje — sieloje. Tarp apdulkėjusių paveikslų, senai pamirštų knygų ir mirusių poetų. Jos šešėlis kybojo ir dovanojo šviesą. Jei viskas tebuvo iliuzija, kodėl tada taip šilta? Džo nesugebėjo rasti atsakymo į šitą klausimą. Vonioje vis dar kapsėjo lašai.

Džo naujosios kojos — apvalios — irgi buvo pavargusios. Girgždėdamos jos riedėjo per grindis. Už sienos kažkas šaukė arba šaudė, dažniausiai tai būna vienas ir tas pats, tik žaizdos nevienodai greitai užgyja. Vonios durys buvo uždarytos. Prasmės pažvelgti į vidų nebuvo. Gyvenimas tęsiasi toliau ir vienaip ar kitaip reikia judėti į priekį.

Raktas bandė užstrigti spynoje. Jam buvo gerai ir namuose, kur šilta, kur nėra drėgmės ir korozijos pavojaus. Labiausiai raktą gąsdino perspektyva būti pamestam. Džo nusispjovė tris kartus per petį — laimei, kad ši neužtrokštų, ir išriedėjo vis bandydamas prisiminti, ką norėjo užrašyti, bet nerado su kuo: ,,Brangioji grįšiu neužilgo, šaldytuve nieko nėra, o visa kita po lova.\'\'