Net simpatiškas tas velniukas, kuris dirsčioja pro langą. Jis merkia akį, rodo grimasas. Regis, visai nepyksta, kad neseniai jį išvariau. Lyg šuo, šeimininkui pažvelgus verčiasi kūliais, veržiasi prie jo, traukydamas grandinę su jėga, viršijančia jo galias. Tiek meilės ir atsidavimo, valiūkiško, lengvabūdiškai džiaugsmingo nerūpestingumo. Nesvarbu, kad langas 5 aukšte tuščias. Aš žinau, jis ten, už lango, visada pasirengęs padėti. Tik akimirksnis ir tu išgirsti jo balsą.
– Tu vienišas, – šnabžda. – Tau liūdna. Koks tu nelaimingas! Niekas tavęs neužjaučia. Visi tave skriaudžia. Aš padėsiu. Atsimeni, kaip linksma būdavo aludėje?.. Kiek ten draugų! Yra ir damų! Tu daug kam patinki! Tavęs laukia… Eime! …
Ir nematyti, kas šnabžda. Ir gaila savęs. Apsirengi. Išeini. Praeini pro aludę. Paskui…takeliu, šalia geležinkelio, pro sodus, prie tvenkinio…Žiūri, kaip krenta riaumodamas vanduo į betoninę duobę. Rymai ant geležinių turėklų ir plukdai slegiančią tuštumą iš širdies pasroviui. Tik nepatenkintas velniukas: gavęs sprigtą per ragus, kažkur krebžda viduje. Slegiančia tyla spengia vienatvė. Neša ją sraunus vanduo, plauna putodamas kartu su nerimu, baime, karčiais apmąstymais.
Kiek daug tu nuplovei, užtvenktas upeli? Skalavau ir skalavau savo pilkasermėges dienas ir vis plaukiau prieš srovę, manydamas, kad pasroviui.
Išgelbėdavo velniukas. Gana jau – einame. Einame, ir tu pamirši veidą, kuris taip kankinančiai greitai tolsta, kad net neįmanomą įžiūrėti nepamirštamai brangių bruožų. Ar gali būti toks brangus kitas žmogus?.. Ar gali būti taip vieniša?.. nors aplinkui klega minios gatvėse, susirinkimai, šventės, eisenos, šokiai, šlama medžiai, paukščių aibės, čirpia žiogai, staugia žiemos pūgos, barbena liūtys į skardines palanges ir šėlsta vaikigaliai už lango. Toks triukšmas, net spengia vienatvė tyloje.
Ir vėl atsikeli. Apsirengi. Praeini pro aludę. Vėl takelis prie geležinkelio. Sodai ar obuoliais paraudę, ar barsto savo žiedų sniegą į juoduojančius arimus. Vėl tvenkinys, į betoninę duobę krentantis upelis. Vėl krebžda velniukas viduje, gavęs eilinį sprigtą. Vėl vanduo skalauja savo purslais mano savigailą.
Niekas nemyli, nevertina… Kokia prasmė?.. Kaip dryžuota gyvatė – rangosi ilgesys. Ir jis, tas išdykėlis, jis čia, prie lango. Laukia, kol išeis svečiai, su skandalu išsives mylimą moterį, ant stalo palikę visus gėrimus.
Kas tai? Aš, ne aš. Aš nejaučiu, ką darau. Kodėl aš prisipilu pilną stiklinę degtinės. Išgeriu…antrą …trečią, kol užmiegu. Pabundu paryčiais. Ant stalo stovi buteliai. Pasiimu ir į aludę. Kaskart, kai pabundu krapštydamas traiškanotas akis, dar nematau – jaučiu, jie čia  to mažojo velniuko dideli, drambloti draugai. Jų daug  – jie vos leidžia praeiti. Jie šlykščiai atgrasūs, visi priešiškai nusiteikę.
Kaip tai galėjo įvykti? Ne aš kėliau pirmąją taurelę, stiklinę. Ne!? O vis dėlto aš. Mano savigaila, vienatvė, mano, atseit, paniekintas vyriškumas. Aš! Atkrytis!
Mano gudrusis velniukas visada su manimi. Nors aš dabar ne vienišas. Kartais jis dar pašokinėja tarp  reklamų: „Ar seniai gėrei alaus?“ – paklausia.  Man jau nepažįstamos tokios etiketės. Jis nuolat gudrauja, jis mokosi, jis stengiasi nenuilsdamas. Daugelio gėrimų niekada nemačiau ir nežinau jų skonio. Žinau vieną: kelias, tarkim, nuo „Metaxso“ iki kaukolinio, man labai trumpas.
Gudrus velniukas, visaip ieško silpnų vietų. Jis nuolat juda. Jei aš pykstu, jei nerimauju, bijau, esu grubus – jo darbas.
Ir vis dėlto, nieko nėra gražiau, kaip žiūrėti į saulėlydžio nurausvintą didelės upės vingį ar ošiančią jūrą apsikabinus mylimą moterį. Tada išgirsti vandenyje pliumptelėjimą. Lyg akmuo įkrito, lyg žuvis panėrė?.. Ne, tai tas, jis, velniukas, laikinai susigėdęs, pasislėpė… Kur jis išnirs, nežinia.