Skrieju tavo mintim į pavasariu kirbantį lietų.
Šaltos pusnys nusineria, žemė pajuodus vėl matos.
Keista man vėl regėt po žiemos žalią pievą užlietą,
Baltas apdaras mėtos suplyšęs, toks purvinas, retas.

Vėlei reikia spalvų ir akinančio saulės miražo.
Akys mato kitaip, lyg pro rūką. Jau kalasi žolės.
Bangos groja ir upė ištinusi vandenis veža,
Pro medžius prasibrauna. Jos laukia uždususios, kolei

Leis joms pabėgt, banguoti laisvai, ir pavargus, nugriūti.
Šauk, nešauk... Sraunumoj vandenų, putose pasiklydę,
Plaukia leisgyvės liūdesio mintys, vos peršoka kliūtį,
Skuba, bėga... Ir saulėj sušalę net akmenys lydos.

Tyliai išnarom velkasi šnypščiančios ilgesio dienos.
Mano du angelai, vienas juodas ir baltas, prigludę
Laižo skruostus sapne ir dainuoja ausy – tu ne vienas...
Meta meškerę savo, į vandenį paneria plūdę...

Lengvos mintys galvoj sėja sėklas pavasario šito.
Braižo langą lietus, pasigavęs jausmus, juos nuplauna.
Baltos sutemos laukia eilės, jos visai nepakito.
Mano brolis – likimas vėl atveria savąjį delną.