mane nekart
stebėjo vilko akys
jų alkano spindėjimo
aš nemačiau

gerai juos mano
protėviai prigąsdino
o aš ir
lapo krentančio
bijau

vis tiek manęs
miške jie vengia
nors neturiu kuo šauti
ir savų dantų
nesuprantu ir ko jiems jaudintis
pasenęs gal patiekalas esu

o gal tiesiog
jie gerbia žmogų
plėšriausią padarą miškų visų
nepastebėsi net nemirktelsi
ir tavo kailis ant kitų pečių