Niekada

Nesakau „niekada“, nes tas žodis visai be gyvybės —
Virš bedugnės, virš saulės ir virš išgalvotų jausmų.
Jo nėra kambary – vien tik vakaras laime ištinęs,
Kai tarp mūsų tiek daug iškalbingai prasmingų tylų.

Nepravirkęs neliesk šiurkščiai rėžiančio nebylio delno
Ir linguoki į taktą šamanės nakties šnabždesių —
Aš išgirsiu ir vėl, kai nematomas karštis nugvildo
Ir išdegina vardą, kurį nevalingai slepiu.

Aš žinau, kad rytais mano maldos nuobodžios kartosis,
Gan ilgokai skambės surūdiję koplyčios varpai.
Aš tada nenorom dyglią paslaptį sau sugalvosiu,
Lyg nežinanti, ar su manim šitą kerinčią žiemą buvai.
Nuodai