Jau nesu ta pati, kai grįžau į glamonėm išlydytą kūną,
Kaip iš kiauto išslydęs želmuo, mano saule, tiesiuos link tavęs.
Nei mąstau, nei svarstau, kiek kainuos vaisiaus drausto saldumas -
Atiduočiau bet ką, kad šį būvį galėčiau pratęst.

Į visus jutimus įsalai nuolat perštinčiu ilgesiu,
Jį aptvarstyt galiu tik svajonių margais skiautiniais.
Apkurtau - negirdžiu laiko lekiančio įprasto švilpesio,
Gal todėl, kad mazgais susipančiojo mūsų keliai.

Jau nesu ta pati ir jau niekad tokia nebebūsiu -
Lytimis išdraskytą vienatvinį ižą nešu,
Nes aistros slėpiniai žaromis iš po odos išplūsta,
Kad galėtų iškelt mūsų jausmą aukščiau debesų.

Tegul draskos šiaurys, tegul speigas suspaus savo gniaužtuos-
Gyslom nuolat kupės nenutildoma laimės giesmė.
Man smalsu išmatuot, ar dangus atsivėręs toks aukštas?
Nors išlydai mane, užtekėki, saulele, ir vėl užtekėk.