Kadais kalbėjau,
      kad balandis
      privėlė man žibuoklių į metus,
      tik aš ėjau, kažkur skubėjau,
      nė nepajutęs, kad baigias jau žiedų medus,
      kad vėjai ilgesį išgėrė iš žvilgesio akių,
      kad ėjo, lėkė, nušlamėjo...
      o aš žibuoklėmis tikiu.