Pasiklydęs tarp linijų delno, riebiai nusikeikęs,
Išsivarstai akis melancholiškos rytdienos fone.
Netgi rytas ir povyza saulės tau džiaugsmo neteikia –
Argi gali ji duoti vandens arba žiauberę duonos?

Piniginė tuščia. Dar savaitė... Prispaudžia it rąstas –
Baobabo veikiausiai, nes mintys prie žemės priploja:
Ech, kaip paukščiams gerai – jie bent sėklų įstengia palesti,
Netgi šuo, kada ėdalo nėr, šeimininką aploja...

Esi menkas žmogus – tegali sau po nosim burnoti,
Pabandytum garsiau – iš darbovietės lėktum lyg vėjas.
Prisipildęs kantrybės artipilnį molio ąsotį,
Vėl kulniuoji tenai, kur savaitėj penkis kartus ėjęs.

Bet po darbo litus tris į skolą iš draugo paėmęs,
Tu prie kiosko užsukęs į butelį širdgėlą grūdi.
Ir aprimęs (tam kartui...) mąstai apie įgimtą dėmę,
Vėl svajoji, kaip svarą paversti bent pusšimčiu pūdų...