Pražydo tamsią naktį penkialapė rožė apleistam sode,
su žiedlapiais atnešdama pasauliui šviesą ir sparnuotą viltį
pravirkusi žolė iš džiaugsmo nešė šviesą mažame rasos laše
palinkę medžių šakos godžiai kėlė juos į patį dangų.
Pasaulis visas nutapytas žiedlapyje mažame
ir kelrodė žvaigždė, apjuosusi plačias pakrantes,
dar kelias, vedantis klaidžiais takais link Didžiojo akmens,
kurį suradęs jau šiandien gali tikėtis būti Karūnuotas.
Ir sužydėjo senas sodas su prabudusia aušra
vaivorykštės spalvom nutapęs žydinčią padangę.
O, rosa, maža tyra Sub rosa...
Prakalbinta nakties tu amžinai žydėsi mano širdyje...