Pasiduodu trumpai - kol lendu į suglamžytą nosinę .
Susirinkti save ne lengviau, negu pereit apakus raistus.
Praturtėsiu? O taip - po mirties manos dangiškos kruopomis,
Kai užšals pragarai, kai sausai vandenynai išdžius.
Pamanyk, neturiu etikečių, blizgučių, žaisliukų,
Nei aš alkstu valdžios, nei aš trokštu rėksmingos šlovės,
Padejuoju šiek tiek, kad nagai dėl buities atsilupo,
Ar kad juoko smagaus per ilgai namuose negirdėt.
Visa kita - smulkmė, kurią nešasi drumzlinas srautas.
Nuramins ir paguos atvilnijusi pieno puta.
Juk esmė ne pastvert, ne atimt, ne turėti, ne kaupti,
Bet išspaust iš savęs ir palikt, dovanoti nors ką.
Graudinuosi dėl to, jog jaučiu - mano jėgos ir dovanos baigias,
Nes turiu nebe daug užsilikusių sieloj jausmų.
Aš keliuosi, einu, nes raudoti kol kas dar ne laikas,
Iš klampios nevilties  išsitraukiu save už ausų.
Ilgaausė? Gal būt. Ir dar pusprotė, kvaiša, nevėkšla -
Tai naujieji vardai, kurie krinta kruša ant galvos.
Kaip kažkam apmaudu, kad sudrėkusią nosinę plėšau,
Bet už tai aš matau, kam reikėtų įteikt dovanų