Aš nenoriu būti į ją panaši, —
Pasakiau pažvelgusi į veidrodį.
Tegul ateina, susirenka visi
Ir pažiūri, kaip būtis išsisklaido.

Niekam nemeluoja mano liūdnos akys,
Mintys nė minutei nepalieka vienos,
Širdis, manoji širdis kažkur tyliai plaka,
O nuotaika blogesnė diena iš dienos.

Laša ašaros it gyvybės syvai.
Nieko padaryti negaliu. Negaliu —
Aš tiktai jauna liūdna būtybė,
Prikaupus ir išliejus ašarų tylių.

Norėtųsi ištraukti iš ežio
Spyglius ir nekramčius po vieną praryti,
Tada nutolti neatsigręžus,
Palikti tik aidą ant pilkų grindinio plytų.