Pirmapradžiai lietūs
Siaučia sieloje uraganas,
Krenta virpančiais lašais.
Mano jaunystė negyveno.
Nė krislo laimės neprašai.
Kas dieną jausmas liejas kometom,
Ištirpsta naktiniam sapne.
Nesustodami pro šalį eina metai,
Neatsisuka, negrįžta, ne.
Su jausmu kovoja jausmas,
Pirmadradžiai lietūs vėlei lyja.
Bet vis dar tyli akys sausos
Kaip praeities sutraukytos gijos.
Nežinau, ar dar ten sugrįšiu,
Ar pasikeisiu vėl, kai nustos šie lietūs.
Aš tokia pati kaip sauja ryžių:
Nenoriu nutilt, nenoriu, kad skaudėtų.