Pasaulio viršūnė į dangų žiūrėjo
Ir verkė skaidriu lietumi.
Paliesti jį rankom, priglusti norėjo,
Bet jis taip aukštai, jie tokie tolimi.

Jam kūrė dainas apie žvaigždę ir vėją,
Sodino gėles savyje.
Bet dangui nė motais, visai nerūpėjo,
Ir gėlės nuvyto staiga jos delne...