Užlaužusi rankas raudojau gūdžią naktį,
Likimas skaudžiai nubaudė mane,
Kol pagaliau širdis nustojo plakti,
Kai ją ranka sugniaužiau ledine.

Sustingusi tyloj sulaukiau balto ryto,
Šviesa užliejo mėlyna vilnim.
Priėjusi prie lango atdaryto
Atgniaužiau delną su šalta širdim.

Sutelkusi jėgas pakėliau ją į saulę,
Paskutiniąja ašara rasta,
Nuploviau ją su šypsena pasaulio —
Vėl plaka ji — dėkinga ir karšta...