Iš paslapties miglos,
kurios manyje per daug,
ir iš tikrumo stygiaus,
iš karščiuojančios gelmės
išaugs,
užgavęs kūno stygas,
Žodis —
blyškus daikto vaizdinys,
ir dangų, ir pragarus išradęs,
ir kaip didžiausias kankinys
prikaltas kėlėsi iš kapo —
teisus, galingas, keičiantis,
bejėgis, tuščias,
išduotas, pirktas ir parduotas,
viltimi didus,
iš tamsos
kėlės vėl aistringai žadantis,
tarsi pasiekęs
trokštamą tikrumo krantą,
amžinas netikrume,
esantis, bet buvęs,
galbūt ir būsimas.
Dūžta tyloje garsai.
Tarsi į dirvą išberti grūdai
sudygsta nemaldomas troškulys,
kuris bandys
nebylų daiktą užkalbėt,
vėl ir vėl pražiodint.