Baltos žibuoklės, varinis upelis,
Raudoni ąžuolai, besišypsąs akmuo.
Takai takeliai link Laumės klėtelės —
Eilės atgijusios moters delnuos.

Garsas nuo skardžio sklinda per slėnį,
Tarpsta siela ant minkštų samanų.
Plauna upelis kaštoninį smėlį,
Dėkinga Kūrėjui per Žemę einu.

Ačiū Tau, Dieve, manasis Kūrėjau,
Ačiū už man suteiktąsias galias.
Ačiū, kad leidai į Žemę atėjus
Būt su Tavim ir atrasti save.

Randu, atrandu save vis iš naujo,
Brendu vis gilyn link giliausių gelmių.
Labai Tau dėkinga per Žemę keliauju
Drauge su Tavim, Tavyje aš einu.

Globoja ir saugo nematomos rankos,
Meilė Tava plaukia, liejas laisvai.
Sielos draugai tarsi dovanos randas,
Savo glėby mane Tu laikai.

Ačiū Tau, Dieve. Ačiū, Kūrėjau.
Dėkoju Tau iš pat sielos gelmių.
Ačiū, kad leidai mums tapt atradėjais,
Ačiū, kad Žemėj šviesių daug žmonių.

Ačiū.