Ant savo tako pamečiau tave…
Gali nelaukti, nes vis tiek negrįšiu…
…………………………………………............
Kalbu bet ką, rašau, sakau bet ką…
Įdomu, ar sulauksim pranašysčių?..

Balta dėmė… ant balzganos kaktos
Žvaigždėtai pinasi į niekad nepatirta,
Ir nežinau, kada pasikartos,
Ir dar… kada nustos kartotis,
Kas neskirta…

Ant tavo lapo pamečiau žodžius
Nuo upės... nuo miglos… nuo nesakysiu…
Tik įdomu, ar jie kada išdžius
Ir ar kada suprasiu, ką sakysiu?..

Ramybės forma, kvapas ir spalva
Atgulus žemėj skleidžiasi iš lėto,
Kol aš baigiu paskęsti akyse,
Nebaigusi sušokti menueto…

Grąžink man kvapą, formą ir spalvas!
Aš pasikarščiavau sakydama – negrįšiu…
Tai urnai, prie kurios merki gėles,
Geriau įbertum keletą sėklyčių…

Ir vėl gyvybė liesis ir tekės.
Užaugs gėlė, ten kur supuvo kryžius…
Ir suoks tyla iš žemės lyg širdies,
Kartodama švelniai:
– Sveika sugrįžus…

2006 07 14