Kaip lenkiuks ėš Vīlnios krašta moke mana senel‘ ėsėvarīt‘ arielko.
Ėš karta pasako, ka čė ne kok‘ kurīb, o prisiminims ėš tikra givenima.
Čė buva apė 39- ionts mets, kė Vilnios krašts buva šviežė grožīnts Lietuvε. Tad ėš Vīlnios krašta pradėje plūst‘ darbinīkε ė dīdžiojo Lietuvo, kaip bagotesn‘ krašto, darba jaškot‘. Mana senels‘ buva ūkinioks, somdīdava mergaitė ė vaikeso, tad ė pasisomde lenkiuko Vanko no Rodamīnos. Jos ė atneše nauju tronku gamīnima mado ė mūsū krašto. Par kok‘s‘ vaiš‘s‘ a soėjoms mūsū kraš‘t‘ vaišīndavas‘ alom. Mūsū žmon‘s‘ no alos buva ė stīpros, ė lėnks‘m‘, ė gražė dainuodava. A Vankε stīga lėnksmuma be arielkos. Pirktīne arielk buva labė brang‘. Kie pagīvenės tas Vanka, pamatės ūke daikts, rakands, sūdīns, ė saka mana senel‘:
- Gaspador‘, čeba vudku zrobit (gaspador, reik‘ arielkos pasėgamīnt‘).
- A tujen‘ mok‘? – senel‘s‘  paklause.
Tas atsake, ka mok. Senel‘s‘ numane, ka arielkε varīt‘ reik‘ kokiu tė prietaisu ė saka jam, ka nė aparata. Vanka apsėdairės po vīso ūk‘, saka, ka vīska  yra, tio reik‘ dveju triubeliu. Kor gaut‘? Reik‘ nopėrkt‘ miest‘. Dagiau mana senel‘s‘ važiava pas žīds ė Pakruoj  ė ėš Moizele a Liurijos nopiorka dvījen‘ gelažėn‘s‘ triubels, vieno gal‘ pusontra colia store, kīto – puse cole. Vank tos triubels tam tiokrε solonkste, ė jo buva pradž‘ arielkos aparata.
Ėš šutėntuva, kor kiaulεm bul‘bs vīrdava, pasidare sandaro katilo dėl‘ vandene, ėš dīdelεs šešiu viedru bačkos pasėdare broginė, sojunge tuos sūdyns so stores‘n‘ triubel, ėš tos laibesnės triubelεs  padare aušintuvo, to givatūko īmerke ė sėlkėnė bačko, pripīlto vandene, ė ta givatūka galal‘ išvede par pragrēžto  bačkos šono. Ė jo možn kūr‘t‘ ūgn‘ po šutintov. Šutintūvs užvire, garε par triubelε pradėje ait‘ ė broginė bačko, o terp jos kunkuliuot‘, kon‘ kon‘ kon‘. Ėš pradžiu no lėta, dagiau vis garsiau, ė on gala jo praded varvėt‘ degon‘c‘ arielkos lašε. Da nepapasakojo, kaip to brogo padara. Nogi ožplīka rogėn‘s‘ duonėn‘s‘ mīlc so verdanč‘ vanden‘, tiorštε somaiša, apīber‘ sausεs mīltεs ė oždengė kubilo laidž‘ kok‘s‘ dvė valonds  sosal‘t‘. Paskom atskiedž‘ so karšt vanden‘, da duod kiek pastuvėt‘. Paskom pabaig‘skiest‘ šalt vaden‘, ka nebūt karšt. Ė tad jo ded miels. Rūgst brog kok‘s‘ dvė trės diens. Ė pasėdara rūgšt‘ ė mac‘n‘. Senel‘s‘ ta arielkos varima ė nesimoke. Jos sake:
-     Padario dīdelε klaido, ka paklausio ta Vankos. Nereikėje man‘ prasidėt‘ so tom triubelεm. Apsėjem vīso givenimo be tū velne lašu, kam jū reik ė dabaros. Bet vel‘n‘s‘ ėšlaists ė butelεs nebesogaunams, ė jo atgal‘ nebeėvarīs‘.
Netruks užėje sovietε, a po metu atėje Gitler‘s‘, acėrada geru vokišku kareivišku bačku. Samagona aparatε patobulėje, pastambėje. O kė po treju metu vokečė buva ėšstomt‘ ėš Lietuvos, viss sosissiekīms buva kareiviškos mašinos. Tam samagona buteliuks buva gers atlīginioms šofer‘. Samagons tam tīkro laiko, ė gan jolgε, atstodava valiuto. Davė buteliuko – ė tav‘ vež. Aš da nepapasakojo, kas gė buva  pats pėrmasε tos arielkos varima mokėn‘s‘. Mana senel‘s‘ tė nesimoke, mana tete, būdams kokiu vinuolekos, a dvylekos metu, vīsko stebėje ak‘s‘ ėšpūtės, ležiuv‘ padėjės‘ ė pasidare tīkrs arielkos meistrs. Ta arielk, žinam, labė neskan‘, bet labė stėpr‘, jos smoks gerokε pagerėj, kė jo ontro karto parvara. Tam ontram kart ni  šutėntuvs, ni brogine bačk nebereikalėng‘ – tiok puods so sandar‘ dongč‘ Kė mana senel‘s‘ pavaišīna kaimīns so to do kart varīt, jie ar ožsėmane ėsėvarīt‘. Senel‘s‘ siūsdava mana tetė pas kaimīns ož meistro so tom triubelėm ė so šutėntov padėt‘ kaimynam prasėmanyt‘ velne lašu. No ta karta jie Gačionys‘ ė paplīta. Tiok pas mom‘ jo senė ta samagona nieks nebevara, ėšėje ėš mados.