Kovo 21 d.
Nieko nereikia mokyti mylėti, džiaugtis, pažinti. Tai dalykai, kurie savaime ateina gyvenime. Tik išmokti juos atskirti nuo plagiatų kur kas sunkiau. Nors turbūt ir šitai keistai skamba – kaip gali būti netikras ar apgaulingas džiaugsmas? O gali. Atrodo šokinėji iš laimės, šypsaisi, juokiesi, o kai kas nors paklausia, kas tave daro laimingu, po ilgų apmąstymų pravirksti. Kodėl? Gal todėl, kad neturi kuo džiaugtis. Arba su kuo.

Skundžiamės gyvenimu. Nors gyvenam gerai. Tačiau toks geras gyvenimas man panašesnis į egzistavimą, o visą laiką vien egzistuoti nesinori. Turbūt ir einu visada ten, kur reikia man, o ne kitiems. Matyt gyvenu. Bet ir čia klaustukas. Kažin, ar troškimas, jog tave visi pažintų, visi matytų, viską žinotų – kelias į gyvenimą. Dėmesys geras dalykas, bet ne motyvacija laimei.

Seniau ilgai mąstydavau, koks jausmas savo rankose turėti kažkieno svajonę. Dabar turiu, o jausmas joks. Atrodo taip turi būti ir taip bus visada. Bet juk nebus. O man kažkodėl vis vien. Šiandien yra, rytoj nebus, bus kas kita, bus tai, ką suteiks Dievas. Maldavau Jo, kad suteiktų man ką mylėti, kas mylėtų mane – davė patį geriausią variantą, kokį tik buvau kada nors sutikusi, o viduje virpesio vis tiek nesurandu. Labiau dvejones. O gal baimę. Tačiau kaip bebūtų, trokštu jo šalia savęs, tad ten ir tegul lieka. Artimiausiems dešimt metų.