Violetiniai vakarai
Šilima tarsi buvo jauki,
O su žiežirbom. Gerki, tarei,
Violeto liepsnas, juk tiki –
Tie neges sniegini vakarai.
Tirpo tavo ranka, o šalta
Mano rankose, aidą girdi
Saulės kraujo snieguos – nušviesta
Mūs taurė, lig žvaigždės nuoširdi.
Stikluose susitvėrė staiga
Mėnesiena šarmoti miškai.
O vasarė jau sėmė banga,
Ir išlygino gaisą aukštai.