Ne poezija čia, ne poezija.
Metaforos klaikiai pasenusios.
Toks nepaprastas žodis —
gyvenimas,
O aprengtas rūbais humanos.

Žodžiai — dantys pjūklo atšipusio,
Nekraujuojantį randą įpjauna.
Net jausmai nesupyksta krūtinėje,
Tik pagiežą į kampą išspjauna.
Ar klausė tavęs, ar tarės?
Kaip norėjo žvaigždes išmėtė.
Išsijojo po kojom kelią.
Nei prisėst, nei galvą padėti.
Gal norėjai suklupt ant kelių,
Paprašyt — nelėkit zovada.
Iš aukštai net žaibais barės —
tokia buvo nuoroda.

Pajunti — taškas — net eilių neskaitęs,
Supranti aiškiai, kas yra metafora
ir tikra poezija.