iš pirmapradės tylos,
blausios nebūties,
kurčios nežinios
per baltą
popieriaus lapą
steriliausią,
ką tik iškritusį sniegą,
saulėtos žiemos dienos
krištolinį stebuklą,
alkanus sparnuotus svečius,
lesančius raudonas
gyvybės uogas,
pro siaurus gyvenimo rėmus,
kai naktis išsiveda meilę,
sapnuojasi draugystė,
tolimų kalnų
neregėta gėlelė,
šiaurės pašvaistė,
sumaišanti protą.
juodi lietūs
skalbia tavo
nuovargio nugarą,
lekia ilgesio žiežirbos
iš vilties kamino,
kai iš popierinės
baltos tylos
išsiveržia naujagimio klyksmas.
štai, pasauli,
ji tavo ašarom verkia,
juokiasi, dainuoja
knyga.