....

Aš kaip angelas rytą nubudęs
Neberasiu savo sparnų.
Būsi tu iš manęs juos pavogęs,
Kad kentėčiau žemėj kaip tu.

Tu atimsi jausmus iš krūtinės.
Aš kentėsiu kaip jaunas mėnuo.
Sudaužyta širdis kris prie kojų.
Aš pavirsiu gegužio rūku.

Savo rankose širdį laikysiu,
Užrakinsiu ją ledo raktu.
Ir girdėsiu, kaip kraujas laša,
Dažo sniegą raudonu laku.

Aš stebėsiu, kaip ištrini laišką,
Nes jausmų jau senai nebėra.
Mano akys užges lyg žarijos
Ir pavirs nemaria tamsuma.
Leditamsa