Drumzlinam rytmety velias sapno nesuverptos pakulos.
Snūduriuota, matyt, ant akėčių arba akmenų.
Kaip pakelti rankas, kaip išmiklint sustingusį kaklą?
Kaip sunerti galus - vis neįmintą mįslę minu.

Štai vanduo. Su ledais. Teks ten kūną įkišti apglitusį,
Devyniais prakaitais apvalkstytą bemiegėj nakty.
Gal pavyks išblandyt iš pusiaumiegos alpstančią gyvastį?
Juk beviltiška laukt, kol jinai išsibudins pati,

Nes diena kiekviena - iš sapnų išlukštentas stebuklas,
Nepagausi - negrįš. Nejudėsi - praeis pro tave.
Prasižios kaip nasrai kažkada buvę poreikiai kuklūs,
Apčiulpės ir išspjaus - lyg tu musė buvai lėkštėje.

Suklaidino mane sidabru dengtas veidrodžio stiklas,
Nes jis rodė lėkštai - aš, mane, mano, man.
Ana va už langų amžinasis judėjimas vyksta.
Kai trošku savyje, reikia eiti mankštintis kieman:

Atsimerkt kvies dangus, vėjo lenkiamos medžių viršūnės,
Nuo vėsios atgaivos ims ritmingai tvaskėti širdis,
Pažvalėjus mintis suvaldys beišskystantį kūną
Ir kietai suimti nesuėję galai susiriš.