. Aš tave norėčiau vakaru pašaukti,
  kai šešėliai vaikšto blausūs pažemiais,
  taip galėčiau visą amžinybę laukti,
  kol žvaigždžių nubudę spinduliai ateis.

  Jie lyg tylūs broliai iš aukštai keliauja,
  Vienišas tarp jų tik Viešpats spindulys,
  kaip motutė šiltas glausti nepaliauja
  ir visus per amžius mažučius lankys.

  Mažos, Dieve, mano godos ir svajonės,
  mažas ir beteisis aš Tavin einu,
  mylimą kaip žvaigždę, kaip gyvybės rožę
  aš širdy lig saulės, lig Tavęs keliu.

  Neužges man degti mylimosios akys,
  neužges man niekad Viešpaties ugnis,
  nors nė vieno žodžio aš jai nepasakęs,
  nors mirtis kaip paukštė taip tyli atklys.