Visos dienos keliauja į nebūtį.
Tiksi laikrodžiai tingiai į taktą,
O širdis tyliai bando prakalbinti —
Ar radai jau gyvenimo raktą?

Tuk tuk tuk — nepaliaujamai tuksi
Ir skaičiuoja kiek laiko dar duota.
Ar ilgai paieškose užtruksi?
Patirtis kartais būna žaizdota —

Jau galvoji, kad rakto nerasi,
Kad ne tau jį nukaldino Dievas,
Bet širdis beldžia tyliai, nedrąsiai,
Kviečia eit į miškus ir į pievas.

Pasinerti į rytmečio rūką,
Atsiduoti lakštingalos giesmei,
Ir tuomet į save atsisukus
Tau beliks tiktai ranką ištiesti,

Kad įkristų į delnus tas raktas,
Kuris tau — tiktai tau — yra skirtas.
Kad ir kiek beieškoti dar tektų,
Visa tai atėjai čia patirti.

Pasiimt, sudaigint, išauginti
Mažą grūdą į didelę meilę,
Ir saulėtekių auksu dabintą,
Jau subrendusią, spindinčią, dailią,

Atiduoti kitiems tartum duoklę.
Už gyvybę, už tuos, kas mylėjo,
Kas augino tave nuo pat lopšio,
Meilę seikėt širdim negailėjo.